Broliai ir seserys vienybėje – 2016.11.08

Štai kaip gera ir kaip malonu,
kur žmonės gyvena vienybėje!​ ​

Tai lyg Hermoną gaivinanti rasa,
krinta ant Ziono kalnų,
nes čia VIEŠPATS teikia savo palaiminimą –
amžinąjį gyvenimą.
Ps 133, 1.3

Taip, tikrai gera ir malonu, kai biologiniai broliai ir seserys gyvena vienybėje! Tiek daug šnekų ir juoko tarpusavyje! Tiek daug džiaugsmo, kiekvienas nuoširdžiai vienas kitą myli. Taip pat yra su mūsų dvasiniais broliais ir seserimis. Santykiai su jais turėtų suteikti dangaus skonį, nes ten mes būsime kartu! Turi vyrauti džiaugsmas vienas kitu ir tarpusavio pagalba! Taip, mes džiaugiamės matydami vienas kitą, linkime vienas kitam gero ir vienas kitą palaikome! Kaip gera ir malonu kartu šlovinti ir girti tą patį Viešpatį, drauge melstis ir vieną po kito visus rūpesčius atnešti Viešpačiui! Kaip gera girdėti, ką broliai ir seserys patyrė su Dievu! Patyrus tokią džiugią bendrystę, vėl įgauni šviežių jėgų ir drąsos naujai savaitei, šeimai ir darbams!
Kaip dažnai Viešpats daro stebuklus, kai broliai ir seserys yra džiugūs ir vieningi! Kiek išgydymų, kiek širdžių išgydomos ir pripildomos Dievo meilės! Kiek daug atsiranda tikėjimo meile ir Dievo jėga ir kaip tai suveši! Nuostabu, kai broliai ir seserys gyvena džiugūs ir vieningi!
Kodėl mes ne visuomet tai patiriame?
Yra nepalankių priežasčių, kurios sunaikina bet kokią vienybę. Yra piktų liežuvių, teisuolių ir „dvasinių policininkų“, kurie viską stebi.
Kartą buvau bendruomenėje, kuri griežtai laikėsi savo tvarkos. Kas jai pakluso, buvo doras tikintysis, o kas peržengė ribas – it koks pagonis. Kaip turėtų elgtis meilė? Ką reikštų nešioti kito naštas?
Kažkada buvo bažnyčioje, kurioje viską darė pastorius. Visi kiti buvo klausytojai ir žiūrovai, kurie sėdėjo savo vietose. Atrodo, kad nebuvo jokio brandaus krikščionio, išskyrus pastorių. Bet aš ten pasilikau neilgai…
Keletą kartų lankiausi dar kitoje bendruomenėje. Dažnai jos ganytojai tiesiog dirbo savo darbą. Jie patys turbūt neturėjo gyvo tikėjimo ir vykdė tik ritualus bei sakė gražias kalbas. Kas man beliko?
Galiausiai buvau bendruomenėje, kurioje visi galėjo laisvai ir garsiai melstis kitomis kalbomis. Vienas pranoko kitą VIEŠPATIES padarytais stebuklais. Tada aš, paprastas krikščionis, patekau tarp superkrikščionių. Ten aš jaučiausi kaltas…
Oi, kaip aš džiaugiuosi būdamas ten, kur kur broliai ir seserys gyvena vienybėje! Nes ten Viešpats teikia palaimą – amžinąjį gyvenimą! Ten aš jaučiuosi kaip namie, ten esu tarp žmonių, ten jaučiu Dievo buvimą, kuris pripildo mane ir pradžiugina mano širdį.

Ačiū, Jėzau, už mano brolius ir seseris! Kaip gera šlovinti Tavo šventą vardą kartu su jais! Kaip gera, kai mes Tave patiriame ir Tu mus lieti! Kaip gera, kai Tu dovanoji palaiminimą ir gyvenimą!

Biblijos skaitinys šiandien: Jono 20, 19–31

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.