Konkrečios nuodėmės – 2019.12.08

Tad išpažinkite vieni kitiems nuodėmes ir melskitės vieni už kitus, kad atgautumėte sveikatą.
Jokūbo laiškas 5, 16

Jei kas nors padarė ką nors netinkamo, melavo ar apgavo, jis gali atgailauti ir prašyti atleidimo. Dievas suteikia tokią galimybę, nes JIS regi žmogaus širdį ir JIS priėmė Jėzaus auką ant kryžiaus. Jeigu tai sunkios nuodėmės, apie kurias mums nuolat primena priešas, tuomet labai gerai yra susirasti patikimą, ištikimą liudytoją ir jo akivaizdoje išpažinti nuodėmes. Liudytojas laiduoja atleidimą. Šitaip pasibaigia priešo galia ir išplinta gili ramybė, džiaugsmas ir atleidimo tikrumas. Tai vadinama išpažintimi ir tai yra labai veiksmingas įrankis prieš mūsų kaltintoją, o taip pat ir prieš mūsų išdidumą.
Deja, nėra daug diskretiškų krikščionių, į kuriuos būtų galima kreiptis. Bet Dievas mums juos parodys, jeigu nuoširdžiai to prašysim.
Eilutė viršuje kalba ne apie tai, kad mes savo nuodėmes turime išpažinti prieš susirinkusią bendruomenę, galbūt dar ir su visomis intymiomis detalėmis. Taip padaroma daug žalos, išdraskoma daugybė žaizdų, kurias labai sunku ir vėl apgydyti.
Atleidimas daro stebuklus esant konkrečioms nuodėmėms. Našta tada tikrai greitai išnyksta. Konkrečiai nuodėmei reikalinga konkreti malda, kurios metu nuodėmė konkrečiai įvardijama, pavadinama vardu. Bendras nuodėmių išpažinimas taip pat yra gerai, bet dažnai nepakankama. Mes tik mielai už to pasislepiame, nenorėdami būti konkretūs. Deja, mes turime nugalėti savo išdidumą ir nusilenkti. Kaip ir visi prieš mus buvę krikščionys, mes esame tik apgailėtini nusidėjėliai, viską galintys ir, deja, jau daug ką padarę. Tik Jėzaus malonė mus saugo! –  Tai mes pripažįstame būtent konkrečiu atleidimo prašymu.
Kaip gerai, kad mūsų Viešpats numirė už mus ant kryžiaus, nors ir žinojo, kad mes, žmonės, esam visa galintys ir daug kartų nusidėję! Nuostabą kelia tai, kad su amžiumi atleidimo man reikia vis skubiau. Paulius, didysis apaštalas, šitai jau žinojo, nes jis sakė: Aš esu didelis nusidėjėlis! Taip jis sakė ne apie praeitį, o apie dabartį. Taip jis rašė savo gyvenimo pabaigoje. Jis žinojo: Be atleidimo nieko nebus. Jis yra svarbiausias tam, kad tyrai gyventume su Dievu.

Dėkoju, Jėzau, Tu myli mane ir dėl to Tu atleidai man mano kaltės ir nesėkmes! Vėl ir vėl turiu ateiti pas Tave ir išpažinti Tau savo paslydimus. O Tu esi ištikimas ir patikimas, ir man atleidi. Koks didis Tu esi, kokia neišsenkanti Tavoji meilė! Dėkoju, Viešpatie!!

Laiškas romiečiams 1, 16

„Aš nesigėdiju Evangelijos. Ji juk yra Dievo galybė išgelbėti kiekvienam tikinčiajam…“
Laiškas romiečiams 1, 16

Evangelija yra galinga Dievo jėga! Ji gelbsti kiekvieną, Paulius tai pats labai gerai žinojo. Nes iš pradžių jis buvo Dievo priešas, persekiojo krikščionis, mėtė juos į kalėjimą ar leido juos užmėtyti akmenimis, kaip pvz., Steponą. Paulius žinojo, kokia yra Evangelijos galybė! Kai pradėjo tikėti Viešpačiu Jėzumi Kristumi. Šis tikėjimas jį skatino veikti ir skelbti Evangeliją visame pasaulyje: „Teisusis gyvens tikėjimu! Kas tiki, tas bus išgelbėtas!“ – Nesvarbu, kiek toli jautiesi nuo Dievo atskirtas; nesvarbu, kas buvo vakar: Jei tiki, Dievas Tave išgelbės.
Jėzus sako: Įvyks pagal Tavo tikėjimą. Mūsų tikėjimas nulemia mūsų gyvenimą, mąstymą, elgesį ir jausmus. Kuomet rytais atsikeliu ir galvoju tik tai, kas neigiama, ir laukiu įvyksiant tik blogus dalykus, diena tikrai nebus lengva. Jei esu įsitikinęs, jog viskas yra prieš mane, taip ir bus. Jei tikiu horoskopais ir sapnais, tuomet jie kažkokiu būdu mano gyvenime išsipildys; dažniausiai tai bus neigiami dalykai. Bet jei aš laukiu iš Dievo Tėvo tik gero, man tai ir įvyks. Jei pasikliauju Jėzumi, JIS manęs niekuomet nepaliks. Jei laukiu Jėzaus išgelbėjimo, JIS tikrai mane išgelbės. Taip, įvyks tai, kuo tikiu. Tikėjimas yra Dievo galybė: aš tampu aktyvus, nes tikiu, ir Dievas veikia, nes Juo kažkas tiki ir Juo pasikliauja. Taip, aš n o r i u tikėti Dievo jėga, meile ir gailestingumu! Aš n o r i u matyti, kaip Dievas gelbėja, ir n o r i u šlovinti JĮ, savo Viešpatį!

Dėkoju, Tėve, kad mane išgelbėjai ir nuolat iš kiekvienos bėdos mane gelbėsi. N o r i u pasitikėti Tavimi ir pasikliauti, kad esi šalia, ir kad esi Viešpats kiekvienoje situacijoje. Atleisk man, kartais mano tikėjimas labai svyruoja. Prašau, sustiprink jį ir sustiprink mano pasitikėjimą! Šiandien noriu laukti iš Tavęs didžių dalykų!

Šviesa ir tamsa – 2019.12.07

Nevilkite svetimo jungo su netikinčiaisiais… Arba kas bendra tarp šviesos ir tamsos?
2 laiškas Korintiečiams 6, 14

Išties stiprūs žodžiai, jie mane patraukia! Kai šiandien buvau susirinkime, peržvelgiau visus žmones iš eilės ir pamačiau: Kai kuriuose, net ir krikščionyse, yra tamsos. O štai kiti visai abejingi, nieko nepastebi, turi tarsi imunitetą prieš Dievo Dvasios veikimą, – vienodai krikščionys ir nekrikščionys. Yra tik keletas tokių, iš kurių spinduliuoja šviesa.
Kaip tai atsitinka? Kodėl viskas taip tamsu? Kodėl atrodo, kad tamsa valdo net ir krikščionis? Kas čia turima omenyje kalbant apie tamsą? Ar Jėzus jos nenugalėjo??
Žinau, kad kai kurie yra užvaldyti priklausomybės. Jie nėra laisvi, bet jie tamsoje. Nesvarbu, ar alkoholio, sekso ar kitų priklausomybių įkalinti. – Jėzus atneš šviesą! JIS išlaisvina!
Kiti kenčia nuo depresijos, blogų, liūdnų, tamsių minčių. Viskas bloga, pikta, liūdna. Niekas neturi prasmės ir tikslo, pabaigoje vienaip ar kitaip belaukia tik šalta kapo duobė. Tai kam dar stengtis? Dėl ko džiaugtis? Dainuoti? Tam nėra jokio pagrindo. Geriausia būtų patiems nutraukti šią kančią. – Jėzus nugalės šią tamsą ir suteiks naują mąstymą!!
Kai kurie sapnuoja košmarus ar patiria įvairių perspėjimų. Iš to Jėzus taip pat nori išlaisvinti.
Aš pats esu niurzglys ir bambeklis. Kai atsikeliu ryte, pradedu arba bambėti, arba dėkoti. Čia jau mano apsisprendimas. Jeigu laikausi Dievo žodžio, gręžiuosi į Jėzų, taip gyrius ir padėka nulemia mano dieną. Turiu tai sąmoningai kiekvieną rytą nuspręsti, – automatiškai nepavyksta, tai visuomet tarsi maža kova.
Jeigu laikausi įsikibęs Jėzaus, tada būna šviesu. Jei pasiduodu niurzgėjimui ir blogoms mintims, diena tampa tamsi, nelabasis džiūgauja ir valdo. Bet ką gi aš turiu bendro su juo? Aš juk priklausau Jėzui, aš priklausau šviesai!!

Tikrai, Jėzau, Tavimi noriu aš sekti, nes Tu esi šviesa, viltis, džiaugsmas, ramybė! Nieko nenoriu turėti bendro su tamsa! Laikausi Tavęs, kabinuosi į Tave, nes Tu mane myli ir laikai mane Savo stipriose rankose. Kaip gerai, kad Tu esi!!!

Dar pora stiprių eilučių iš cituojamo skyriaus:
Mes esame gyvojo Dievo šventovė, nes Dievas pažadėjo: Aš apsigyvensiu tarp jų ir ten vaikštinėsiu. Aš būsiu jų Dievas, o jie bus manoji tauta. Todėl: išeikite iš jų ir atsiskirkite, – sako Viešpats, – ir nelieskite netyrų daiktų. Tuomet aš jus priimsiu ir būsiu jums tėvas, o jūs būsite man sūnūs ir dukterys. – (Kokie nuostabūs pažadai!! Dėkoju, Jėzau!!)

Pamąstymas – Laiškas hebrajams 13, 9

… Gera, kai širdis sustiprinta malonės, …..
Laiškas hebrajams [žydams] 13, 9b

Dievas nori, kad mūsų širdis būtų tvirta ir dėl nieko per daug nesirūpintų. Priešas mums nuolat pakiša įvairius pavojus, kad mes būtume pilni baimių ir rūpesčių. Tačiau tuomet mes tikrai negalime būti linksmais Kristaus liudytojais! Tuomet yra sugriaunamas mūsų pasitikėjimas Kristumi. Kuo aš tikiu? Dievas davė man daug pažadų. Bet kiekvienakart priešas taip, kaip ir Adomo bei Ievos, klausia: „Bet ar tikrai Dievas galėjo taip pasakyti..? Ar JIS tikrai tai turėjo mintyje?.. Ir mes pradedame viskuo abejoti. Taip, priešas mus gerai pažįsta ir žino, kaip jis mus gali atitolinti nuo Jėzaus!
Gera turėti tvirtą širdį! Tuomet mūsų širdims nebevadovaja įvairios nuomonės ir balsai, jausmai ar geismai, bet JIS, Kuris niekada nesikeičia. Tai malonė, kuri mus keičia. Todėl Todėl eikime prie Jo malonės sosto ir leiskime mūsų širdims nurimti Jo artume. JIS yra stipresnis už visas jėgas! JO Žodis – paskutinis!!

Jėzau, aš noriu tvirtai laikytis Tavęs ir Tavo pažadų! Nenoriu būti lyg vandenyno nešiojamas medgalis, bet noriu tvirtai stovėti ant uolos. – Tu esi ši uola! Dėkoju, kad mano širdis gali nurimti Tavo artume ir Tu ją sustiprini savo malone. Tu esi Viešpats, Kuris mane myli ir visuomet laikosi savo Žodžio!

Centras  –  2019.12.06

Jėzus sako fariziejui:
Jai atleidžiama daugybė jos nuodėmių, nes ji labai pamilo. Kam mažai atleista, tas menkai myli.
Evangelija pagal Luką 7, 47

Jėzus buvo svečiuose pas Simoną, fariziejų. Ir čia atėjo visame mieste žinoma nusidėjėlė, pylė prabangų aliejų ant Jėzaus kojų, liejo ašaras ir šluostė jas savo plaukais. Simonas į tai žvelgė su panieka. Taigi Jėzus jam tarė: Tu, pasisveikindamas, manęs net nepabučiavai, tu nedavei man vandens apdulkėjusioms kojoms nusimazgoti, tu aliejumi man galvos nepatepei. O ji plauna mano kojas ašaromis, bučiuoja jas bei šluosto savo plaukais, ji tepa mane brangiu tepalu. Dėl to aš ir sakau jai: Tavo nuodėmės tau atleidžiamos, eik rami, tavo tikėjimas išgelbėjo tave! – Ir Simonas matė, kad JIS teisus. Jis laukė jaudinančios diskusijos, bet esminiai gyvenimo klausimai slypi kai kur kitur…
Moteris mylėjo Jėzų labiau už viską. Jai buvo atleistos sunkios nuodėmės! Ji galėjo linksmintis ir džiūgauti, nes didžiulė našta buvo nuimta nuo jos pečių. Ji buvo džiaugsminga kaip maža mergaitė, kupina džiaugsmo gyventi, pilna vilties, – paprasčiausiai naujas žmogus.
Simonui nereikėjo atgailos, jis buvo beveik tobulas. Keletą smulkmenų dar būtų galima pagerinti, bet juk jis buvo žmogus, o ne Dievas. Savimi jis buvo iš tikrųjų patenkintas.
Dievas sako: Malonė priklauso tiems, kuriems jos reikia, o ne tiems, kurie ir be malonės jau yra geri.
Dievo draugai yra nusidėjėliai, kurie muša sau į krūtinę ir verkia, kurie vargu ar gali priartėti prie šventojo Viešpaties. Teisieji, fariziejai, visažiniai ir visagaliai, muitininkai ir dorybės sergėtojai, – šitie JAM nepatinka!
Kryžius yra Evangelijos centras.

Dėkoju, Jėzau, kad Tu man atleidai! Tikrai, man reikia nuolatinio atleidimo, – aš negaliu savęs išgelbėti, nuodėmė sėdi giliai manyje. Laikyk mane, kad daugiau neparklupčiau! Viešpatie, man reikia Tavo malonės!!

Palaiminimas ir darbo prakeikimas – 2014 12 05

VIEŠPATS Dievas paėmė žmogų ir apgyvendino jį Edeno sode, kad jį dirbtų ir juo rūpintųsi.
Pradžios 2, 15

Dievas sukūrė žmogų ir padarė jį visko valdytoju. Jis turėjo įdirbti rojų ir vystyti viską, kas buvo paslėpta kūrinijoje, taip pat saugoti rojų, kad viskas būtų gerai.
Tačiau maištas prieš Dievą padarė žmogų nusidėjėliu. Nuodėmės pasekmė yra ir tai, kad darbas taip pat yra prakeiktas: erškėčius ir usnis jis želdina (dirbamoj žemėj), savo veido prakaitu ´mogus valgo duoną.
Taip yra ir šiandien: žmogus bando pavergti kūriniją ir įminti visas paslaptis. Tačiau darbas yra sunkus ir daug daug žmonių turi atlikti sunkiausius darbus, kad išvis turėtų ką valgyti. Žinoma, yra keletas, kurie turi gerą darbą ir tuo džiaugiasi. Bet dažniausiai žmonės dirba už centus, o pats darbas yra giliai monotoniškas, varginantis ir nepatenkina.
Tai yra nuodėmės rezultatas. Priešas įsikiša sukeldamas daug „trikdžių“ ir net katastrofų. Žmogus išnaudoja žmones ir nuo kojų nuvaro vargšus.
Jėzus atėjo išlaisvinti mus nuo prakeikimo. JIS yra išgelbėjimas iš nuodėmės ir pašalina prakeikimą, kuris slypi darbe.
Naujajame Testamente randame keletą nurodymų: džiaukis! Būk dėkingas už viską, taip pat ir darbą! Dievas tavimi rūpinasi! Daryk savo darbus džiugiai, lyg tai būtų Viešpačiui, stenkis gyventi Jo šlovei!
Padėka keičia mus pačius ir taip mes galime džiaugtis savo darbu. JIS mumis rūpinasi, o mes tobulėjame. Net darbas, kurį turime atlikti, tampa geresnis. Mūsų džiaugsmas plinta, o atmosfera darbe gerėja. JIS nenori mūsų išgelbėti NUO darbo, bet palaiminti mus DARBE. Jam svarbu, ką ir kaip mes dirbame – ar mes snaudžiame ir valgome tinginio duoną, ar esame patikimi, lojalūs darbuotojai. JIS turi daugybę palaiminimų tiems, kurie Juo pasitiki ir seka. Būk palaimintas Jame! Nes Jis gali iš esmės pakeisti kiekvieną situaciją.

Ačiū, Jėzau, už mano darbą! Aš noriu dirbti džiugiai, dėkingai ir rimtai. Tu pasitiki manimi. Su Tavimi net ir pats nuobodžiausias bei sunkiausias darbas tampa palaiminimu. Tu esi nuostabus, nes viską keiti. Dėkoju!!!

Jis atgaivina mano gyvastį

Jis atgaivina mano gyvastį
ir veda teisumo takais, kaip dera jo vardui. …
Tik gerumas ir ištikimoji meilė lydės mane
per visas mano gyvenimo dienas,
ir aš visados gyvensiu VIEŠPATIES Namuose.
Psalmyno 23, 3.6

Kai kurie žmonės galvoja, kad Dievas mūsų gyvenimui yra sukūręs tam tikrą planą ir jeigu jie, nepaisydami jo, eis savuoju keliu, Dievo planas taip ir liks neįgyvendintas. Tuomet, galbūt bus panaudotas planas B, o bandant išsisukti, bus pritaikytas planas C arba D, o gal net ir E. Bet man regis, šioje vietoje kažkas yra ne taip, nes tokiu atveju, aš jau būčiau peržengęs plano Z ribą…
Dievui yra gerai žinomos visos mano gyvenimo dienos. Dar man negimus visos jos buvo surašytos Jo knygoje. Bet tai nereiškia, kad mano, tarsi kokios bevalės marionetės, elgesys privalo būti nulemtas tos knygos. Visą mano gyvenimo kelią Jis jau žinojo iš anksto, žinojo, kaip aš pasielgsiu, kas manęs laukia, žinojo tiesiog viską ir viskam pasakė: Taip!
Kartais, mano paties gyvenimas man atrodo toks painus. Tiek bereikalingų kelių! Tiek daug be reikalo įdėtų pastangų ir energijos! Tiek bereikalingo sielvarto, dėl kurio dažnai kaltas buvau aš pats!
Šiandien ryte pažvelgiau į geležinkelio bėgių tinklą. Kokia painiava. Kai kurie bėgiai nutiesti vienas šalia kito, kartais jie susikirsdami sudaro mazgus, nusidriekia į vieną ir į kitą pusę, pirmyn arba atgal. Bet nepaisant to, visi jie, veda centro link ir visi traukiniai pasiekia tikslą.
Jeigu būtų mano valia – visi bėgiai būtų nutiesti tvarkingai ir tiesiai. Tačiau Dievas sukūrė kitaip, įvairiapusiškai ir labai įdomiai. Kiekvienas geležinkelio bėgis – tai tarsi persipynęs gyvenimo kelias, vedantis į tikslą, pas Jį. Vieni juo juda greičiau, kiti lėčiau, bet visi teisinga kryptimi. JIS žinojo visus mano sprendimus, klaidas bei prieštaravimus iš anksto, todėl mano gyvenimo bėgiai yra ne visiškai tiesūs, bet šiek tiek susipynę. Tačiau nepaisant to, JIS pasakė: Mano gerumas ir ištikimoji meilė lydės tave per visas tavo gyvenimo dienas ir tu pasieksi tikslą ir visados gyvensi Mano Namuose!

Dėkoju, Dangiškasis Tėve, kad Tu esi mano gyvenimo VIEŠPATS! Aš nesugebu visko aprėpti ir daug kas man lieka nesuprantama. Tačiau Tu pažadėjai, niekada nepalikti manęs bėdoje ir nuvesti į Tikslą. Jau dabar mano gyvenimas yra apgaubtas Tavo malonės, o atėjus laikui aš būsiu Tavo artume amžinai! Tu esi VIEŠPATS, kuriam aš galiu patikėti visą savo gyvenimą.