Reformacija – 2020.11.01

Jūs gi esate išgelbėti malone per tikėjimą, ir ne iš savęs, bet tai yra Dievo dovana.
Laiškas efeziečiams 2, 8

Martynas Liuteris Dievo ieškojo visais įmanomais būdais. Jis medituodavo, pasitraukdavo į vienatvę, buvo vienuolis, kankino ir mušė save dėl savo netobulumo ir nešventumo; – jis norėjo būti geru žmogumi ir atpirkti savo nuodėmes …. metų metus jis kamavosi. Kol kartą savo celėje perskaitė laišką romiečiams ir jam lyg raištis nuo akių nukrito: Juk tai malonė! Negali to kažkaip išspręsti ar tiesiog nepaisyti, arba, ar, ar… negali to pasiekti kad ir kaip stengtumeis… negali būti pakankamai geras, pakankamai šventas, tai neįmanoma! Mūsų žmogiškoji prigimtis to neleidžia, mūsų širdis pernelyg egoistiška, per daug persunkta nuodėmės. Tai pavyksta tik tuomet, kai Dievas ateina pas mane. Kai JIS atleidžia mano kaltes bei nesėkmes. Kuomet JIS taria man Taip. Tai JO kelias pas mane ir mano atsakymas JAM, bet ne atvirkščiai.
Taigi jis sėdėjo savo celėje ir tai suvokė. Užplūdo palengvėjimas: nebereikia kančios, nebereikalingi atgailos pratimai, nebereikia nežmoniškų pastangų! Lyg koks akmuo nukrito nuo krūtinės. Jis suvokė ir dar daugiau: Jėzus yra išganymo priežastis, JIS kabėjo ant kryžiaus už Martyną Liuterį. JIS iškentėjo mirtį dėl Martyno. JIS prisikėlė ir gyvena Martynui. JIS yra Martyno advokatas priešais Dievo sostą. Štai ir pasibaigė, ilgi ieškojimai ir kankinystė baigėsi; – Dievas pasigailėjo ir apsireiškė.
Šis supratimas, kad vien tik malonės dėka esame malonūs Dievui, ilgus metus bažnyčioje buvo pasimetęs. Bažnyčia prekiavo „atlaidais“. Už 5000 talerių gali sutaupyti 10000 metų skaistyklos. Tai geras sandoris, tik niekas neįžengė į dangų ir niekas nesurado Dievo. Kai Liuteris visa tai pažino, jis atsistojo ir pamokslavo iš malonės, tik malonės, iš nieko kito daugiau. Jis norėjo reformuoti bažnyčią savo pažinimo pagrindu, tačiau bažnyčia to nenorėjo. Tada jis įkūrė savo bažnyčią ir žmonės tiesiog plūdo pas jį. Pagaliau dangaus gailestingumas, nepelnyta malonė!
Tuo pačiu metu kartu su Liuteriu buvo ir kitų, gavusių panašių įžvalgų. Kartu jie pamokslavo įkvėpti malonės. Nuo to laiko visame pasaulyje vėl yra atvertos durys į dangų, nuo to laiko Dievas ir vėl gali sutikti žmogų, nuo to laiko žmonės per Jėzų randa Dievą ir priima bei suvokia JĮ kaip Tėvą, jau nebe kaip teisėją. Pagaliau, po tiek metų tamsybės, pagaliau vėl malonė.
Todėl mes ir švenčiame reformaciją. Ne dėl protestantiškosios bažnyčios įsteigimo, bet dėl to, kad Dievo malonė ir vėl yra atrasta. JIS yra mums maloningas, JIS ne teisėjas, bet Savo vaikų Tėvas!!
Vien tik iš malonės mes esame išgelbėti!!!

Dėkoju, Jėzau, kad numirei ant kryžiaus tam, kad mes gyventi galėtume, kad mes turėtume priėjimą pas Dievą Tėvą. Dėkoju, kad gyvename dėka malonės. Tu esi kelias, tiesa, gyvenimas, tik Tu, Jėzau, Tu esi nuostabus! Amen!!!

Mažatikiai – 2020.10.31

Jėzus sako mokiniams:
Mažatikiai! Kam tariatės neturį duonos? Argi dar neįgijote išmonės?
Evangelija pagal Matą 16, 8f.

Jėzus žino visas nuodėmes, JO niekas nebešokiruoja. Bet tai, kas JĮ iš tikrųjų supykdo, yra mažas tikėjimas. Tai kažkas tokio, ko JIS nesupranta.
Tą dieną mokiniams, matyt, buvo daug reikalų, tarp jų vyko karštos diskusijos, o jų galvos buvo užimtos svarbiais dalykais. Ir tada atsitiko tai: jie užmiršo kasdieninius mažmožius, jie nepasirūpino duona. Štai sėdi jie valtyje, norėdami persikelti į kitą krantą, ir nebeturi nieko vakarienei. Sėdi jie visi urzgiančiais pilvais ir dejuoja. Jėzus jiems tarė: Žiūrėkite, saugokitės fariziejų ir kitų raugo! – mokiniai pamanė, kad JIS kalba apie pamirštą duoną. Vis dėlto JIS kalbėjo apie religijų, sektų bei kitų bažnyčių mokymus ir dogmas. JIS jiems priminė: Ar neprisimenate penkių duonos kepaliukų, pasotinusių penkis tūkstančius vyrų ir kiek pintinių surinkote likučių? Arba septynių duonos kepaliukų keturiems tūkstančiams? ir kiek krepšių surinkote likučių! O dabar, užmiršę duoną, manote, kad badausite? Ech jūs, mažatikiai!!
Jeigu Jėzus yra mūsų Viešpats, mūsų gyvasis Viešpats, tuomet mažatikystė yra draudžiama. Ar iš tikrųjų kas nors galvoja, kad Jėzus juo nepasirūpins? Ar iš tikrųjų tarp mūsų yra kas nors, kuris kada nors badavo? Yra tik baimė, kuri mus vėl ir vėl ištinka. Kai trūksta kokio menkniekio, jaučiamės nerimastingi. Kai šaldytuvas tuščias, o taip pat ir piniginė, atrodo, pasaulis slysta iš po kojų. Bet Jėzus iki šiol mus nuolat nešė per viską, ar jau tai užmiršai?
Prašau, užsirašyk visus stebuklus, kuriuos Jėzus tau yra padaręs, kai JIS buvo nuostabiai tave aprūpinęs, nors situacija išties atrodė niūri. Ir visada, kai tik užklups tave baimės, nuogąstavimai ir rūpesčiai, perskaityk iš naujo visus šiuos užrašytus dalykus. Iki šiol JIS visada labai gerai tavimi rūpindavosi!
O ant valgomojo stalo pasistatyk ženklą:
Paveskite Viešpačiui visus savo rūpesčius,
nes jis jumis rūpinasi.

Dėkoju, Jėzau, kad Tu tiek kantrybės turi su manimi! Tikrai, nuolat jaučiu nerimą, kad galiu badauti, arba kad negalėsiu susimokėti nuomos, arba kad prarasiu darbą. Vis dėlto Tu esi šalia ir nuostabiai manimi pasirūpini! Viešpatie, aš nebenoriu daugiau rūpintis ir jaudintis. Tu esi mano Viešpats!

Henochas, tikėjimo herojus – 2020.10.30

Tikėdamas Henochas buvo perkeltas, kad neregėtų mirties.
Laiškas hebrajams 11, 5

Henochas buvo vienas iš patriarchų, Adomo palikuonis, o jo sūnus buvo Metuzalė, vyriausias žmogus pasaulyje, jo proanūkas buvo Nojus, pastatęs arką. Henochas, palyginus su savo protėviais bei palikuonimis nebuvo labai senas, nes Dievas jį pasiėmė.
Yra tik trys žmonės, kurie buvo perkelti: Henochas, Elija ir Jėzus. Henochas bus nepaprasta asmenybė. Deja, pasakojama apie jį nedaug, tik tai, kad jis savuoju keliu ėjo kartu su Dievu. Bet ar tai nėra pakankama? Anuomet kaip ir šiandien buvo gausu gundymų ir kitų išeičių, – visada lengva Dievą „pamesti“ bei eiti savais keliais. Bet Henochas kelis šimtus metų buvo ištikimas Dievui.
Ar mes tą patį galime pasakyti apie save? Aš pats po atsivertimo dar daugelį metų keliavau savais keliais. Tai sukėlė man daug sielvarto ir skausmo, bet aš taip norėjau. Šiandien aš gerai žinau: Mieliau būčiau iškart ir visada klausęsis Dievo, keliavęs visada tik JO keliais, be kompromisų, be melo, be šalia esančių žmonių baimės!
Henochas savuoju keliu ėjo kartu su Dievu. JIS buvo tvirtas. Ištikimas. Tvirtai tikintis Dievu. Jis laikėsi savo maldos laiko, reguliariai skaitė Bibliją (tuomet, deja, jos dar nebuvo, kitaip jis tikrai būtų ją skaitęs!), buvo gailestingas, visai pagal Dievo paveikslą ….. Dievas jį taip pamėgo, kad pasiėmė Henochą pas save. Jam neteko pasenti, patirti senatvės negalavimų, nes sekundės dalimi buvo perkeltas pas Dievą. Ten jam viskas gerai, ten jis gali regėti savo Dievą akis į akį. Jis yra Dievo draugas, o Dievas yra jo draugas.
Jis yra tikėjimo pavyzdys, todėl Dievas pasirūpino, kad šitame skyriuje, laiško hebrajams 11, būtų skirtas dėmesys tikėjimo tėvams bei herojams.
O tu? Kur esi Tu? Ar esi JAM ištikimas, eini savuoju keliu kartu su JUO? Kaip dėl tavo kompromisų su pasauliu bei su melu? Verčiau jau eik savuoju keliu su Dievu, tuomet nebereikės nieko gailėtis, o tavo gyvenimas turės prasmę ir tikslą.

Dėkoju, Jėzau, už tai, kad Tu puikiai pažįsti kiekvieną iš mūsų. Net ir ramiuosius nuošalyje, kurių niekas nepastebi. Tau žinoma jų ištikimybė ir jų bekompromisiškumas nuodėmės atžvilgiu. Tu pasiimsi juos į Savo artumą. Dėkoju!!!

Tiek daug nuomonių – 2020.10.29

‘Jeigu jie neklauso Mozės nei pranašų, tai nepatikės, jei kas ir iš numirusių prisikeltų.’
Evangelija pagal Luką 16, 31

Mes visi turime savo nuomonę ir ja visiškai neabejojame. Niekas negali mūsų perkalbėti, net ir mylintis Viešpats.
Yra vegetarų ir veganų, komunistų, socialistų, nacionalistų ir manančių, kad žemė plokščia. Yra evoliucionistų ir fundamentalistų, islamistų ir daugybė kitų -istų. Dabar dažnai kalbama apie kaukes ir įvairias už jų slypinčias sąmokslo teorijas; arba apie prezidentą, dėl kurio pešasi daugybė žmonių, o ir nemažai krikščionių tampa fanatiški.
Labai pavojinga, jei mes taip tvirtai giname savo tiesą, kad net Dievas negali pakeisti mūsų nuomonės. 16-ame Luko evangelijos skyriuje pasakojama apie turtingą žmogų, kuris neturi gailestingumo kitiems. Bet po mirties jis atsidūrė pragare ir suvokė, kad viskas, kuo tikėjo, buvo neteisinga. Taip, mūsų minčių ir darbųmTeisėjas tikrai egzistuoja! Šis žmogus paprašė, kad Lozorius nueitų pas jo brolius ir juos perspėtų. Bet Abraomas atsakė, kad broliai yra tokie pat užsispyrę, kaip ir jis, niekas neprivers jų persigalvoti. Net jei Lozorius prisikeltų iš numirusių, jie sakytų, kad jis tik apsimetė miręs arba yra dvynys.
Tais laikais fariziejai taip pat turėjo savitą nuomonę apie Mesiją, todėl negalėjo priimti Jėzaus. Jie buvo akli tiesai, nes per amžius aiškino Bibliją taip, kaip jiems atrodė teisinga. Bet Dievas buvo kitoks.
Skirtingos nuomonės apie tai, koks yra Dievas per visą Bažnyčios istoriją, remiasi dešimtimis Raštų. Tačiau Dievui šios nuomonės dažnai nerūpi ir Jam sunku į bažnyčias įnešti naujų ar kitokių dalykų. Niekada nespręskite, koks turėtų būti Dievas! JIS nesuprantamas, visagalis, visa apimantis. JIS yra didesnis už mūsų logiką ar protą.
Ir jei turite brolių, kurie su jumis dėl kažko nesutaria, paklausykite. Gal galite išmokti ko nors naujo! Bet niekada nebūkite fanatiškas ar visažinis, tarsi viską išmanytumėte. Būkite nuolankus, Dievui tai patinka daug labiau. Tiesa yra asmuo, o ne dogma ar doktrina.
Nustokime kovoti ir nuolankiai bei meiliai susirinkime po Jėzaus kryžiumi!
Palikite savo akistatą su Dievu ir leiskite jus nustebinti, koks Jis yra iš tikrųjų.

Jėzau, Tu esi Tiesa, Kelias ir Gyvenimas. Aš pasirinkau Tave, o ne mirusius ritualus. Ačiū, kad esi man toks kantrus, aš ne visada viską išart suprantu. Ačiū, kad galiu su Tavimi gyventi. Dėkoju už brolius ir seseris, net jei jie turi kitokią nuomonę. Ačiū tau už viską, Viešpatie!

Malonės metas

„Tik gerumas ir ištikimoji meilė lydės mane
per visas mano gyvenimo dienas,
ir aš visados gyvensiu VIEŠPATIES Namuose.“
Psalmyno 23, 6

Šiandien yra vėl viena iš dienų, kurios skelbia mums Viešpaties gerumą ir ištikimą meilę. Problemos negali mūsų nugalėti, Jo gerumas ir malonė taria paskutinį žodį! Jei aš Jam, savo šlovingajam Dievui, viską patikiu, kiekvieną mažiausią dalyką, JIS nuostabiai manimi rūpinasi. Iš tikro esu saugus Jame. Iš Jo ramybės galiu atlikti dienos darbus ir stebėtis Jo gerumu bei malone. JIS nori man suteikti išminties sunkiose situacijose, JIS nori suteikti man jėgų, kai nusilpstu, JIS nori suteikti ramybės, kai tampu susinervinęs ir skubantis. JIS yra mano akių žvilgsnis audroje!
Kai kurie galvoja, jog Dievas siunčia bausmę ir teisia juos dėl jų klaidų. Tačiau teismas įvyks po mirties. Dabar yra Dievo malonės metas, išganymo metas! Todėl galiu gyventi Jo namuose. Esu Jo Karalystės pilietis!
Šiandien vėl išaušo nauja malonės diena. Kas buvo vakar, praėjo. JIS viską su mumis pradeda iš naujo, visas blogis yra nuplautas. Ar nereikėtų mums džiaugtis ir linksmai giedoti?! Taip! Aleliuja! Viešpats su mumis!

Dėkoju, Jėzau, kad mane išvadavai. Dabar mane lydi Tavo gerumas ir ištikimoji meilė, ne bausmė ir ne teismas. Tu ir šiandien esi su manimi ir aš galiu kreiptis į Tave dėl kiekvienos smulkmenos. TU esi šalia, ir aš būsiu Tavo namuose per visas dienas.

Baisus sprendimas – 2020.10.27

Baisu pakliūti į gyvojo Dievo rankas.
Hebrajams 10, 31

Dievas yra kūrėjas. JIS viską sukūrė su meile. Taip pat JIS yra Teisėjas, kuris mus teis pagal tai, kaip gyvenome ir ar likome Jam ištikimi. Kiek daug žmonių atsuko Jam nugarą! Kiek daug iš Jo juokėsi! Kiek daug žmonių iškreipė Jo įsakymus ir jais savanaudiškai pasinaudojo! Kiek daug yra tų, kurie išjuokė Jo įsakymus ir susikūrė sau „laisvės“ įsakymus, kad galėtų nebaudžiami nusidėti ir netgi įtraukti kitus! Ne, visa žmonija žlugo prieš Dievą. Ji buvo neištikima Jo misijai, išsikėlė savo tikslus ir nuvertė Dievą.
Kai užklupo lietus ir pakilo vanduo, Dievas neištraukė žmonių iš vandens, jų neišdžiovino ir atsargiai nenutupdė atgal į Nojaus arką. Kai ugnis užklupo Sodomą, Jis jos nesustabdė. Kai koncentracijos stovyklos ir dujų kameros buvo pilnos lavonų, Jis nusisuko. (Dievas sekė paskui vaikus ir patraukė juos prie savęs, bet leido išsilieti pykčiui ir mirčiai).
Dievas pyko, nes Jo tauta tenkinosi mirusiais ritualais ir laikėsi įstatymų, tačiau neieškojo Jo širdies. Dievui buvo labai gaila!
O kaip yra šiandien? Kaip elgiesi tu? Ar Dievas yra mūsų Teisėjas, kuris nusisuka taip, kad nedorėlis galėtų atlikti savo darbą?
Kaip gerai, kai galime įsikibti į Jėzų. Nėra kito būdo išvengti teismo sprendimo; Dievas yra pernelyg piktas. Bet jei turime Jėzų, jei Jėzus yra mūsų Užtarėjas, jei Jis apvalė mus nuo mūsų nuodėmių, tai net teisingasis Teisėjas pasigaili.
Pasitikėk Jėzumi! JIS gelbsti tave iš visų problemų ir JIS išgelbės nuo Dievo teismo! Į kiekvieną kaltinimą Jis pasakys: aš prisiėmiau bausmę, žmogus laisvas…
Priimk Jėzų į savo širdį kaip Karalių ir Gelbėtoją. Tik JIS yra mūsų Gelbėtojas.

Ačiū, Jėzau, kad mirei už mane, jog galėčiau gyventi! Tu prisiėmei Dievo rūstybę, kad ji manęs nepasiektų. Dėkoju už atpirkimą ir išganymą.

Dievas kalbo

Ir Jis man tarė:Ir Jis man tarė: „Žmogau, stokis ant kojų, ir aš kalbėsiu su tavimi!“
Ezechielio 2, 1

Dievas nori kalbėti! Lygiai taip pat, kaip JIS kalbėjosi su Abraomu, Moze ir Ezechieliu, JIS nori kalbėtis ir su mumis. O kalbėtis reiškia ne monologu kalbėti, bet dalintis mintimis abipusiškai. – Kalbėti ir klausytis! Dievas sukūrė kalbą, kad žmonės galėtų vieni su kitais bendrauti ir kad JIS galėtų bendrauti su mumis ir mes – su Juo. Jei partneriai vienas su kitu nebesikalba, jų santuoka yra mirštanti. Kai nebesikalbame su Dievu, miršta mūsų tikėjimas.
Dievas nori dalintis; JIS nori mums pasakyti, ką yra numatęs, nori daug ką paaiškinti. JIS nori mums parodyti, kaip JIS mato kitus žmones; padėti mums suprasti Jo Žodį, Bibliją. JIS nori mūsų klausytis, kuomet išliejame Jam savo širdį. JIS nori klausytis mūsų užtarimo už kitus žmones. JIS nori girdėti mūsų troškimus, prašymus ir padėkas. JIS elgiasi su mumis kaip su draugais. Mes turime suprasti, ką JIS galvoja, o ne tik dirbti kaip darbuotojai ir vergai, nesuprasdami, ko JIS nori. Kartą Dievas pasakė Abraomui: „Argi turėčiau nuslėpti nuo Abraomo, ką esu jam numatęs?“ JIS elgėsi su Abraomu kaip su artimu draugu. Jėzus sakė savo mokiniams: „Jau nebevadinu jūsų tarnais, nes tarnas nežino, ką veikia jo šeimininkas. Jus AŠ draugais vadinu, nes jums viską paskelbiau, ką esu iš Savo Tėvo girdėjęs“ (Jn 15, 15).
Dievas nori dalintis, nori kalbėti ir su mumis bendrauti. Tačiau daugelis neturi tam laiko. Kaip gi mes kada nors suprasime Dievą? Skirkime laiką pokalbiui su savo Viešpačiu kur nors ramiame svetainės kampelyje ar ramaus pasivaikščiojimo metu. Kalbėkimės su Juo važiuojant autobusu, stovint prie šviesoforo, spūstyje, pertraukėles metu darbe… Visuomet, kai atsiranda kelios ramios minutės, žvelkime į JĮ, kalbėkime bei klausykimės!

Dėkoju, Jėzaus! Tu man kalbi! Kaip dažnai jau esi mane padrąsinęs! Kaip dažnai man esi ištaręs mielus paguodos žodžius, kai gulėjau parklupęs. Tavo Žodžiai yra gyvenimas! TU esi Dievas, Kuris kalba!

Baimė ir panika – 2020.10.25

Nebijok, nes Aš esu su tavimi; nepasiduok baimei, nes Aš esu tavo Dievas.
Izaijo 41, 10

Štai šitas virusas mums ir vėl pridaro tiek problemų, atneša tiek baimės. Taip pat tiek daug nepatogumų bei sunkumų. Visą krikščionišką veiklą sustabdo toks mažas virusas. Kažkoks pamišimas.
Nepaisant visko mes žinome: Dievas yra Viešpats! JIS valdo.
Kai negandos užklupo Egiptą, Dievas atskyrė: blogybės nepalietė JO tautos.
Kai turėjo būti sunaikinti armėnai, Dievas įspėjo Savo tautą iš anksto ir krikščionys iškeliavo.
Kai Jeruzalę 70-aisiais metais sunaikino romėnai, jokio žmogaus gyvo nebeliko, krikščionių ten jau nebebuvo, nes Dievas juos perspėjo.
Kai infekcinė liga (EHEC) prieš maždaug 20 metų Vokietijoje pareikalavo daug aukų, viena moteris iš mano kaimyninio miesto taip pat susirgo. Tačiau Dievas nusprendė, kad ji gyvens. Ji patyrė visas komplikacijas iki pat inkstų nepakankamumo. Bet ji nenumirė, ji išgijo ir buvo sveika kaip iki tol. JIS yra gyvenimo ir mirties Viešpats. Ir JIS nusprendė: ši moteris nemirs, ji gyvens.
Tikrai, tik vienas Dievas yra Viešpats. Taip pat ir mūsų. Todėl neturime palikti erdvės baimei ir panikai. Mes mirsime, tada ir taip, kaip Dievas to norės, o ne tada, kada ir kaip to norės virusas. JIS juk mūsų Viešpats, argi ne taip?
Gali būti, kad mes susirgsime korona. Tačiau mūsų likimas – JO rankose. Ir mirsime tik tada, kai mūsų Viešpats to norės ir mus pašauks, nesvarbu, ar avarija, korona, liga ar senatvinis nusilpimas. JAME esu aš saugus ir gerose rankose.
Žinoma, imamės visų atsargumo priemonių; – kodėl gi ne? Tačiau mūsų saugumas yra Viešpats, o ne kaukė.
Taip pat su susižavėjimu nežvelgiame į naujausius skaičius. Kodėl gi? Kas gali juos iš tiesų teisingai suprasti….
Todėl mes nuolat kalbame ne apie koroną, bet apie Jėzų, gelbėtoją. JIS ne tik mus gali išgelbėti, bet ir mūsų kaimynus, vaikus, gimines, kolegas ir kitus.
Mūsų saugumas, mūsų ramybės uostas, mūsų ramybė, jėga, visa tai yra Jėzus. Po Jo krauju randame apsaugą, pasitikėjimą savimi ir stiprybę.
Bet, žinoma, kaip visada rudenį, mes rūpinamės, kad mūsų neužkluptų peršalimas, gripas ar korona. Darom tai, ką galim, – ir Dievas daro tai, ką gali JIS.
Kai kurie yra tokie lengvabūdiški! Turime įjungti savo protą! Taigi: atstumas, kaukės, dezinfekcinės priemonės ir t.t., taip kaip prie kiekvienos infekcinės ligos. Kodėl turėtume žaisti su savo gyvenimu? Ne, mes pasitikime Dievu ir darom tai, ką galim geriausio. Amen!!

Dėkoju, Jėzau, Tu esi šalia! Tu imi mane už rankos ir užtikrintai vedi per gyvenimą! Tikrai, pasitikiu Tavimi ir nebijau. Aš atsiduodu Tavo apsaugai. Amen!!

Prisiartino dangaus karalystė! – 2020.10.24

Atsiverskite!
Nes prisiartino dangaus karalystė. …
Taisykite Viešpačiui kelią!
Ištiesinkite jam takus!
Evangelija pagal Matą 3, 2f.

Kiekvienas žmogus turi savo įsivaizdavimus apie dangaus karalystę ir kiekvienas siekia patekti į savo dangų. Vienas pasistato tobulą geležinkelio modelį ir ten atranda ramybę. Kitas turi savo kolektyvinį sodą ir įsirengia jį kaip dangaus karalystę. Dar kitas yra politikas ir siekia rojaus. O štai vienas myli mergaitę, su kuria pabėga į Edeno sodą. Mes tikrai regime, šis pasaulis yra blogas. Blogas iš esmės. Ir todėl mes susikuriame savo svajonių pasaulius.
Vis dėlto Dievo dangaus karalystė yra reali, ne svajonė. Nes ten nuodėmė neturi jokio priėjimo. Ten nebėra melų, apgavysčių, vagysčių, egoizmo, kartėlio, savigailos. Ten kiekvienas rūpinasi vienas kitu, dar labiau nei savimi pačiu. Tikrai, dangus yra tikrasis rojus!
Ir ši dangaus karalystė yra arti! Jėzus greitai ir vėl ateis bei įkurs Savo karalystę! Kiekvienas nori vidun, tačiau tik tas turi bilietą, kuris tiki Jėzumi ir yra apsivalęs.
Atsiverskite, taip pat ir jūs, krikščionys, atsiverskite! Palikite mirusius darbus, rūpinkitės tikru gyvenimu! Gyvenkite taip, kad patiktumėte Kristui, o ne dėl savo geismų, troškimų ir tuštybių. Palikite išdidumą, savigailą, egoizmą šlovinime (svarbiausia, kad man viskas gerai!), tarnaukite vienas kitam kaip ištikimi Kristaus tarnai! Liaukitės su savo fanatizmu per politiką ir sveikatą!
Atlaisvink Jėzui kelią. JIS nori valdyti tavo širdyje. JIS nori pašalinti bet kokią naštą nuo tavo širdies. JIS padeda, kai tik tu pradedi. Palik nuodėmę, nebesileisk į kompromisus.
Taisyk JAM kelią. Savo širdyje bei kito širdyje; – per maldą, užtarimo maldą ir pasiaukojančią artimo meilę. Gyvenk nebe dėl paties savęs, gyvenk dėl JO, kol dar kvėpuoji. Tada JIS paruoš tau kelią į dangų.

Dėkoju, Jėzau, Tu išvadavai mane nuo manęs paties ir nuo mano egoizmo. Tikrai, noriu taisyti Tau kelią, kad tik Tu ateiti galėtum. Aš išvalysiu savo širdį ir tapsiu šventesniu dėl Tavęs, kad tik Tu galėtum būti su manimi. Tu esi nuostabus Viešpats!!

Pamąstymas

Jei mūsų širdis imtų mus smerkti: Dievas didesnis už mūsų širdį ir viską pažįsta. Mylimieji, jei širdis mūsų nesmerkia, mes pasitikime Dievu.
1 Jono 3:20-21

Kartais mes liūdime dėl savo nesėkmių, kartais mąstome apie daugelį galimybių, kurias praleidome. Tada mūsų sąžinė pradeda mus kaltinti. Tada priešas pasinaudoja situacija ir kalba mums, kad esame nevykėliai, niekam tikę žmonės. Jis primena mums visus nemalonius dalykus ir priekaištauja mums dėl jų. Tokiais atvejais neturėtume leisti savo jausmams (taip pat ir kaltės jausmui) mus užvaldyti, tačiau galime greitai bėgti pas Jėzų. Taigi JIS numirė už mano kaltę! JIS ją atleido ir apmokėjo! Jeigu to tvirtai laikausi, mano apkaltinta sąžinė nusiramina Jo akivaizdoje ir aš pradedu Juo tikėti ir Jam dėkoti. JIS, iš tiesų, yra mano Atpirkėjas! Jo atleidimas yra veiksmingas!! Tada aš pasitikiu Dievu, kad JIS myli mane ir laiko mano gyvenimą Savo stiprioje rankoje. Jame esu saugus!
Kai žiemą įsiaudrina jūra, bangos trenkiasi į krantą ir pakenkia jam. Todėl yra statomos užtvankos, kad žemė būtų apsaugota. Jėzaus atleidimas yra kaip tokia užtvanka; jis atima jėgas iš siautėjančių kaltinimų ir apsaugo mano širdį nuo sužeidimų.
Netgi kai kiti žmonės padaro prieš mane ką nors neteisingą, galiu nuraminti savo širdį Jo akivaizdoje. Ir tada atleidimas yra veiksmingas! Aš apsisprendžiu atleisti savo priešininkui taip, kaip Jėzus jam atleido. JIS yra kaip užtvanka, kuri palengvina sužeidimo skausmą ir gydo. Tada aš turiu laisvę atleisti savo priešui, ir netgi jį mylėti. Taip, atleidimas yra veiksmingas! Jis yra galinga keičianti jėga. Jis apsaugo ir gydo. Jis išlaisvina mane nuo to, kad pats save kaltinčiau. Jis išlaisvina mane nuo užsispyrimo, minčių apie kerštą ir kartėlio, kai kiti mane žeidžia.

Ačiū, Jėzau, Tu man atleidai! Tačiau kartais vėl ateina prisiminimai. Kaip gera, kad galiu bėgti pas Tave ir Tu vėl nuramini mano širdį! Kaip gera, kad Tu padedi man atleisti kitiems ir gydai žaizdas, kad būčiau laisvas. Tavo atleidimas yra iš tiesų veiksmingas!