Užtarimas – 2017.05.30

Jei kas mato nusidedant savo brolį, tačiau ne iki mirčiai, teprašo, ir Dievas duos jam gyvybę.
1 Jono 5, 16

Kartais jūs aiškiai matote krikščionio nuodėmę ar nusižengimą. Arba staiga sužinote apie brolio nuodėmę, ar tai būtų išdidumas ar užsispyrimas, abortas ar kartėlis.
Ir tada kyla klausimas: ką su tuo daryti? Kai kurie ima garsiai skelbti: brolis XY daro tą ar aną! Ar brolis dėl to džiaugiasi? Ar Dievas su juo kalbasi?
Kai kurie nerimauja dėl savo brolio ir kalba jo sąžinei, kol jis pagaliau duoda jam ramybę.
Kai kurie susireikšmina dėl savo žinių.
Bet ar mes norime, kad  kiti taip su mumis elgtųsi? Ar tai yra būdas, kuriuo Dievas nori išlaisvinti mūsų brolį iš nuodėmės? Ar tai Dievo būdas?
Dievas paslepia mūsų nuodėmes po savo meilės apsiaustu. JIS nenori, kad kiekvienas žinotų, koks blogas Jo vaikas. JIS apsaugo.
Dievas parodo mums kitų nuodėmes, kad mes darytume taip, kaip sako Jonas: kai matome, kad brolis daro nuodėmę, turime už jį melstis (teprašo); ir Dievas duos jam gyvybę.
Kitų nuodėmė ir taip pat savo paties turi gulėti kaip našta ant mūsų širdies. Mes privalome apie ją pasikalbėjti su Jėzumi. Mes klausiame, kaip ją išspręsti, išpirkti, iš jos išsivaduoti. Mes kalbame su Viešpačiu, kol JIS mums parodo, ką Jis galvoja apie šį žmogų. Tada mes galime laisvai ir užtikrintai už jį melstis. Tada mūsų užtarimo malda yra kitokia.
Dažniausiai mes meldžiamės, kad Dievas valdytų dalykus taip, kaip mes norime ir įsivaizduojame. Bet Dievas dažnai turi kitokių idėjų ir planų. Jei esame viena su Jėzumi, JIS gali duoti mums savo mintis į širdį ir į galvą. Ir kai melsimės, mes melsimės už žmones Jėzaus mintimis. Kaip gali Dievas tada mūsų neišklausyti?
Užtarimo malda tada tampa bendruomeniniu reikalu. Mes aptariame problemą ir ieškome sprendimo kartu su Jėzumi. Kartu su Juo atnešame prašymus Tėvui ir Jis negali nieko kita, kaip tik mus išklausyti. Tai yra dalykas, vykstantis tyloje ir nematomas viešumoje. Jeigu Dievas išgirdo maldą, kuri kartais gali užtrukti, mes džiaugiamės kaip vestuvių liudininkas dėl jaunikio – visa šlovė tik Jam!

Ačiū, Jėzau, galiu su Tavimi kalbėtis apie viską. Tu suteiki atsakymus! Dėkoju, kad išgirsti visas mano maldas ir žinai visas mano mintis. Norėčiau galvoti, kalbėti ir veikti kaip Tu!

Pamąstymas – gegužės 29 d.

Kodėl pagonys siaučia ir tautos tuščias užmačias rezga? Sukyla žemės karaliai, valdovai sąmokslus rengia prieš VIEŠPATĮ ir Jo pateptąjį. Jie sako: „Sutraukykime jų pančius, nusimeskime jų virves“. Tas, kuris danguje sėdi, juokiasi, VIEŠPATS tyčiojasi iš jų. Tada JIS rūsčiai prabils ir išgąsdins juos savo įniršiu: „Aš pastačiau savo karalių Sione, savo šventajame kalne“.
Aš paskelbsiu nutarimą, kurį VIEŠPATS man pasakė: „Tu – mano Sūnus, šiandien Tave pagimdžiau. Prašyk, ir duosiu Tau paveldėti pagonis, pavesiu Tau visus žemės pakraščius, geležine lazda juos tramdysi, kaip molio indus juos daužysi“. Taigi dabar, karaliai, būkite išmintingi, pasimokykite, žemės teisėjai. Tarnaukite VIEŠPAČIUI su baime, džiaukitės drebėdami. Bučiuokite Jam kojas, kad JIS nerūstautų ir nežūtumėte kelyje, Jo rūstybei staiga užsidegus. Palaiminti visi, kurie Juo pasitiki!
2 Psalmė

Atrodo tikrai taip yra: pasaulyje vyrauja kažkoks chaosas. Visur girdėti apie karus, pilietinius karus ir kitas katastrofas. Pasaulyje nėra pastovumo ir savitvardos…
Kaip gerai, kad mes turime Jėzų! Net ir pačiame didžiausiame chaose JIS yra ir išlieka Uola, kuri stovi tvirtai, nejudėdama. Ir Jame mes galime rasti prieglobstį. JIS yra mūsų apsauga! JIS pažadėjo: „Kadangi jis pamilo mane, Aš išlaisvinsiu jį ir apginsiu, nes jis mano vardą pažįsta“ (Psalmių 91,14).
Gali būti, kad dabar iš tiesų yra paskutinieji laikai, ir Jėzus tuoj ateis. Tuomet JIS įkurs savo Karalystę, – taikos ir teisingumo Karalystę. Gali būti, kad pasaulyje atsiras dar didesnis chaosas. Bet JIS leidžia tam vykti, kad kiekvienas pastebėtų: tik JIS yra vienintelė, amžina, nesugriaunama viltis ir pasitikėjimas. JIS yra UOLA!
Kartais mes nematome, kad Dievas visada yra VIEŠPATS. Sielvartas, neteisybė ir neapykanta yra toookio didelio masto! Bet JIS, kuris sukūrė dangų ir žemę, JIS vis dar stovi virš šio chaoso ir savo vaikus tvirtai laiko savo stiprioje rankoje!

Ačiū, Jėzau, kaip gera Tavyje jaustis saugiam! Net pačiu sunkiausiu metu Tu savo vaikus vedi saugiai. Taip, Tavyje jaučiuosi saugiai ir tvirtai. Tu esi mano Uola, ant kurios aš stoviu tvirtai.

Debesys – 2017.05.28

 „Vyrai galilėjiečiai, ko stovite žiūrėdami į dangų? Tasai Jėzus, paimtas nuo jūsų į dangų, sugrįš taip pat, kaip esate jį matę žengiant į dangų“.
Apa
štalų darbai 1, 11

Šlovės debesis Biblijoje vaidina svarbų vaidmenį. Kai Izraelis klajojo po dykumą, Viešpats ėjo pirma jų debesies stulpu. Šiame debesyje buvo Viešpats.
Jėzaus atsimainymas man itin įspūdingas. JIS užlipo su Petru, Jonu bei Jokūbu ant kalno, kur pasirodė Mozė ir Elijas ir kalbėjosi su Jėzumi. Juos apgaubė ryški šviesa. Jie kalbėjosi su Jėzumi. Tada pasirodė debesis ir iš debesies pasigirdo balsas: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, jo klausykite.“ Mokiniai ir Jėzus pateko į šį debesį ir mokiniai išsigando. Kai debesis pasitraukė, jie buvo vieni su Jėzumi. (Žr. Lk 9., nuo 28 eilutės).
Jėzaus paėmimas į dangų turbūt atrodė panašiai. Atslinkęs debesis viską apgaubė. Kai debesis nuslinko, mokiniai buvo vieni – Jėzus buvo paimtas į dangų. Bet greta stovėjo du angelai ir pamokė juos, kaip parašyta aukščiau.
Kai Jėzus vėl greitai ateis, bus taip, kaip tada, kai JIS pakilo – JIS atsiras staiga. JAM nereikia keliauti per visatą, nebus jokių kitų pranešimų. Viskas įvyks staiga. Tada visas pasaulis tiksliai žinos, kas vyksta. Todėl Apreiškimo 1, 7–8 parašyta: „Štai JIS ateina su debesimis, ir išvys jį kiekviena akis, net ir tie, kurie jį perdūrė; ir dėl jo raudos visos žemės giminės. Taip, amen! „Aš esu Alfa ir Omega“, – sako Viešpats Dievas, kuris yra, kuris buvo ir kuris ateis, Visagalis.“
JIS ateina debesimis, bet kai debesys dings, visiems taps iš karto aišku: Jėzus, viešpačių Viešpats, sugrįžo! Daugelis pakels akis – tai tikrai tiesa ir aš maištavau prieš šį Viešpatį, aš įžeidinėjau ir persekiojau Jo žmones. Aš įžeidžiau Jį patį ir visiškai ignoravau! O, varge, kas dabar bus! Daugelis taip verkšlens ir skųsis.
Tačiau daug bus besidžiaugiančių: pagaliau JIS atvyko! Mano mylimasis čia! Dabar atpirkimas užbaigtas – aš esu su Juo! Pagaliau įsivyraus taika, teisingumas ir begalinis džiaugsmas! Taip, atpirktieji dainuos ir šoks, nes JIS išpildė jų svajones.
Tai įvyks staiga, labai staiga, be jokio perspėjimo.

Jėzau, laukiu Tavęs. Tu esi mano širdies troškimas! Prašau, ateik greičiau! Taip, aš noriu būti tam pasirengęs. Tu esi visų mano troškimų išsipildymas, esi visų mano svajonių tikslas! Grįžk greičiau!!!

Pamąstymas – gegužės 27 d.

Kodėl jūs tokie bailūs, mažatikiai? Paskui Jis atsikėlė, sudraudė vėjus bei ežerą, ir pasidarė visiškai ramu.
Mato 8,26

Kokia bebūtų audra mūsų gyvenime: Jėzus yra vis dar VIEŠPATS! JIS sudraus audrą, kai Jam atrodys, jog tai reikalinga. JIS vis dar laiko iškėlęs savo stiprią Ranką virš mūsų ir neša mus per kiekvieną audrą, nors ir atrodytų, kad laivelis tuoj apvirs. JIS yra VIEŠPATS! Tik mes neturime užsikrėsti kitų baime, bet tvirtai toliau žvelgti į Jėzų, gyvenimo ir mirties VIEŠPATĮ. Nes tik JIS vienas sprendžia, ar gyvensime, ar mirsime, o ne liga ar avarija, ar dar kas nors. Ne, JIS yra VIEŠPATS, Jo Žodis yra paskutinis!!
Jėzus nori visiškos ramybės. Jei mes esame ten, kur JIS, yra tobulai ramu ir tylu. Jo buvimas yra toks galingas, kad kiekviena audra, kiekvienas, keliantis susirūpinimą triukšmas nuščiūva. Su Juo mums nereikia vis kalbėti, kalbėti ir kalbėti, bet galime prie Jo širdies tiesiog pailsėti. Tik ar mes galime tai ištverti?
Romus žmogus yra jėgos žmogus. Dievas per jį gali veikti galingai. Todėl Mozė ir Jonas Krikštytojas ilgą laiką išbuvo vienumoje. Tyloje Dievas kalba ir formuoja mus. Tyloje mokomės pažinti Dievą; – JIS apsireiškia mums. Išmokime būti tyliais!!

Ačiū, Jėzau, Tu esi Dievas, kuris kalba! Padėk man būti tykiam ir leisti Tau kalbėti. Tuomet dings baimė, ir audra manęs nebegąsdins. Tu per viską mane perneši! Taip, Tu esi galingas VIEŠPATS, kuriuo galiu pasitikėti.

Gimęs aklas – 2017-05-26

„Aš atėjau į šį pasaulį daryti teismo, – kad neregiai praregėtų, o regintieji apaktų“.
Jono evangelija 9, 39

Pas Jėzų yra viskas visiškai kitaip! Tai kaip mes mąstome, yra priešingybė to, ką galvoja Dievas.
Kas yra regintysis, o kas yra aklasis? – iškart kyla klausimas, kai perskaitome šią eilutę iš Biblijos.
Jėzus išgydė vyrą, gimusį aklą. Mokiniai Jėzaus klausė: Kas kaltas? Jis ar jo tėvai, kas šito nusipelnė? Jėzus atsakė: Tai ne dėl kaltės. Jis aklas, nes jame turi apsireikšti Dievo darbai. Jėzus uždėjo vyrui ant akių šlapio purvo ir nusiuntė prie Siloamo tvenkinio, tai vadinama patepimu, (kalbant apie krikščionis).
Kai neregys nusiplovė akis, jis praregėjo.
Tačiau vyras nesuprato, kas jį pagydė. Fariziejai apklausė vyrą, nes šis išgydymas įvyko prieš įstatymą, šabo dieną. Jie suvokė, kad niekas nėra išgydęs aklo gimusio žmogaus ir manė, kad Mesijas negali to padaryti šabo metu. Tad fariziejai pyko ir ilgai diskutavo. Jėzus pasirodė aklam gimusiam ir paklausė: Ar tiki Mesijumi? Šis atsakė: Parodyk man jį, kad tikėčiau! Jėzus tarė: JIS stovi priešais tave. Tada išgydytas sušuko: Tikiu, Viešpatie! Keli fariziejai stovėjo šalia ir viską stebėjo. Jėzus pasakė: „Aš atėjau į šį pasaulį daryti teismo, – kad neregiai praregėtų, o regintieji apaktų“. Žinoma, fariziejai buvo įsiutę.
Mes visi gimstame akli. Juk tuomet galime įžvelgti tik tai, kas arčiausiai. Su laiku mūsų matymo laukas didėja ir mes aptinkame vis daugiau. Tėvai, vėliau mokytojai mums aiškina, ką mes turime matyti. Tačiau daugelis tokių aiškinimų yra paveikti žmogiškosios nuomonės. Anksčiau griaustinis buvo laikomas dieviškuoju garsu, dabar tai yra tiesiog elektros iškrova. Anksčiau Dievas buvo visa ko pradininkas ir gyvenimo kūrėjas, šiandien viskas paremta likimu. Ką matome mes, kai išeiname pasivaikščioti? Šiukšles ant tako? Subjaurotą gamtą? Matome žemę po kojomis, dulkes? Ar mes matome debesis, saulę, žvaigždes? Ar matome už visų šių dalykų slypintį Dievą ir ar džiaugiasi mūsų širdis? Ar visgi matome tik katastrofas, besikeičiantį klimatą ir atominį karą?
Jėzus nori, kad praregėtume. JIS nori, kad sąmoningai žvelgtume į Jo viešpatiją. Turime pamatyti Jo kuriamus stebuklus! Kur krypsta m
ūsų akys?
Jėzus nori nuplauti mums akis, kad mes pamatytume Dievo didybę ir išpirkimą ant kryžiaus, kad neliktume akli Dievo realybei. Tod
ėl nusileido Jo Šventoji Dvasia. Leiskime jai veikti, kad atpažintume Dievą, matytume Jėzaus didingumą ir visuose darbuose matytume Šventąją Dvasią.

VIEŠPATIE, atleisk, jei esu aklas ir daugelyje dalykų nematau Tavęs!
Prašau, atverk man akis, nes esu aklas Tavo būčiai ir Tavo darbams! Nuplauk mane!

Iki pabaigos – 2017.05.25

Esu tikras, kad tas, kuris jumyse pradėjo šį gerą darbą, jį ir pabaigs iki Kristaus Jėzaus dienos.
Filipiečiams 1, 6

Paulius labai dėkojo Dievui už žmones Filipuose. Nors jis žinojo, kad jie toli gražu netobuli, bet saugojo juos savo širdyje, o jie saugojo savo širdyse Jėzų. Todėl Paulius ir džiaugiasi, kad Dievas pabaigs juose pradėtą darbą.
Dievas yra Dievas, o ne žmogus. Jei JIS kažką pasako, Jis nekeičia savo nuomonės. Šiandien vienaip, o rytoj jau kitaip – taip elgiamės tik mes, žmonės, bet tikrai ne Dievas.
Jei JIS kartą pasakė žmogui taip, tai yra amžinas taip. Jei JIS kartą priėmė žmogų kaip savo vaiką, tai jis amžiams tapo Jo vaiku. Jei JIS kartą panaikino nuodėmės naštą ir mus išlaisvino, tai atlikta visiems laikams. Jo Žodis yra tiesa!
Yra daug žmonių, kurie turi rimtų klausimų apie save ir tikėjimą: Ar Dievas tikrai mane išgelbėjo? Ar esu Jo vaikas? Ar mano kaltė tikrai atleista? Ar mano tikėjimui vis dar kažko trūksta?
Šie klausimai rodo, kad mes rimtai priimame tikėjimą, priešingai mes tikrai to neklaustume! Jie taip pat parodo, kad egzistuoja atsakymai, nes kitaip nebūtų klausimų. Jie rodo gilų ilgesį ir meilę Jėzui, daug gilesnę, nei klausiantysis gali įsivaizduoti. Ar pamenate Tomą, kuris negalėjo patikėti? Dėl jo Jėzus sugrįžo ir parodė jam žaizdas. Tada jis pagaliau patikėjo.
Tiesiog neabejokite ir turėkite vilties – JIS pradėjo tavyje gerą tikėjimo darbą ir JIS jį užbaigs. Jis visada vyksta žingsnis po žingsnio – gal mums atrodo, kad per lėtai, bet Jo akimis taip, kaip reikia.
JIS norėtų sukurti tvirtą pagrindą mūsų tikėjimui. Todėl JIS viską kvestionuoja tol, kol manome, kad plūduriuojame vakuume… Tik klausimai, jokio tikslo priešaky… vien tik tamsa, chaosas… Ir tada pamažu, kai Dievas jau sutriuškina viską, kas galėtų mus sustabdyti sekti Juo, tada JIS pasirodo. Tada mūsų tikėjimas tampa stiprus – tikėjimas Jėzumi ir Tėvu; o tikėjimas principais ir teisingu Biblijos aiškinimu tampa ne toks svarbus (tai iš tiesų naudinga, bet kartais trukdo tikėjimui).
Jei esi tirštoje tamsoje, turi daug klausimų, atgailauji ir klūpai ant žemės, tada ieškok! Nes išgelbėjimas arti! Neilgai trukus tu atsidursi saugiose Viešpaties rankose ir giedosi Jam nuostabią šlovinimo giesmę!

Ačiū, Jėzau, Tu niekada nepasiduodi dėl mūsų! Kas pradėjo kartu su Tavimi, tą Tu nuvesi iki galo. Dėkoju už Tavo Dvasią, kuri veikia mumyse tol, kol pasieks savo tikslą. Dėkoju, kad niekada nepaleidi mūsų iš akių, net jei jaučiamės, tarsi būtum už tūkstančio kilometrų ar būtum mus pamiršęs. Ačiū, Tu esi Gerasis mano sielos Ganytojas!!!

Taika vietoj keršto – 2017.05.23

Kiek galima ir kiek nuo jūsų priklauso, gyvenkite taikoje su visais žmonėmis. Nekeršykite patys, mylimieji, bet palikite tai Dievo rūstybei; juk parašyta: Mano kerštas, aš atmokėsiu, sako Viešpats.
Romiečiams 12, 18–19

Prieš keletą dienų turėjome svečią, bet ne patį mieliausią. Jis elgėsi nemaloniai ir mes susiginčijome. Tuomet prisiminiau šią eilutę ir nusprendžiau palikti šį reikalą Dievui. Kodėl turėčiau kovoti ir garsiai rėkti? Ne, aš nesu visiškai kvailas, tiesa?
Kerštas mumyse įsišaknijęs labai giliai. Norime atsikeršyti už viską, kas mums padaroma – bent jau mintyse. Šis kerštas yra mūsų puolusios prigimties rezultatas ir velnio skiepas. Nes kerštas sukelia piktas mintis, žodžius ir poelgius, atskiria mus nuo Dievo meilės ir padaro mus blogio įrankiais.
Prieš kurį laiką pamačiau vieną iš savo kaimynų, padariusį man daug pikto, vargstantį dabar prie neužsikuriančios mašinos. Iš pradžių maniau, kad taip jam ir reikia. Tada dar pagalvojau, kad jis buvo jau pakankamai nubaustas ir tikroji bausmė dar irgi įvyks. Tada jis pradėjo manęs atsiprašinėti. Ir galiausiai galiausia aš iš visos širdies už jį meldžiausi. Ir štai – mašina užsivedė!
Taip, mums be galo palengvėja, kai galime savo rūpesčius atiduoti Viešpačiui! Tada kerštingos mintys dingsta, tamsa pasitraukia iš minčių ir širdies. Nuostabu, kaip mes galime melstis už šiuos „blogus“ žmones ir juos laiminti! Tai ne visada lengva, bet įmanoma padedant Jėzui. Kartais gali ilgai užtrukti, bet mūsų atkaklus atleidimas atsiperka – mes gauname ramybę.
Dievas atmokės, ne mes! Paveskime savo priešą Dievui ir verčiau nebesirūpinkime šiuo piktu reikalu. Verčiau žvelkime į Jėzų, kuris mus aprūpina viskuo, ko mums reikia – iš tikrųjų Jis yra paruošęs mums daug daugiau. Kodėl turėčiau rūpintis mažmožiais? Kodėl mane turėtų apsunkinti tokie kvaili žodžiai? Ne, aš visą atiduodu Viešpačiui, JIS nori viskuo rūpintis!

Ačiū, Jėzau, Tu paimi visas mano naštas! Tu netgi nori pataupyti mano mintis, kad nemąstyčiau piktų dalykų! Taip, Viešpatie, aš atiduodu Tau visus klausimus, kurie mane neramina ir piktina. Prašau, pasirūpink jais! Aš tik noriu Tavo ramybės ir taikos su žmonėmis, netgi su tais, kurie man pakenkė. Palaimink juos, Viešpatie!