Mano vieta Jo širdyje – 2016.08.29

Kiek kartų norėjau surinkti tavo vaikus, kaip višta surenka savo viščiukus po sparnais.
Mt 23, 37

Vaikiška dainelė prasideda taip: „Jėzus myli mane taip stipriai, Jėzus myli mane taip stipriai! JIS atidavė savo gyvybę dėl manęs, Jėzus myli mane taip stipriai.“
Gerai, kai mes vėl suvokiame, kaip stipriai Jėzus mus myli! Net patys mažiausi vaikai turi tai žinoti, o ne tik mokėti įsakymus ir bijoti Dievo. Jėzaus meilė mus laisvina ir padaro laimingus ir taip pakeičia mus, mūsų aplinką, netgi visą miestą. Jėzus myli mane! Kaip gali mano nuotaika būti bloga?
JIS atėjo į pasaulį, Jis paliko dangų ir atidavė savo dangiškuosius turtus ir dangišką prigimtį tam, kad gyventų kaip normalus žmogus. JIS nuėjo savo kelią su Dievu ir Dievas Jį patvirtino. Tada Jis ėjo ant kryžiaus, kur kentėjo bausmę už mūsų nuodėmes; Jis mirė dėl mūsų nuodėmių. Bet trečią dieną Dievas Jį prikėlė. Dievas priėmė Jo auką, kurią Kristus kentėjo vietoj mūsų – savo paties gyvenimą. Nuo tada galime gauti atleidimą, nuo tada galime būti pašventinti per Jėzų, nuo tada galime ateiti prie Dievo malonės sosto. Kaip stipriai Dievas pamilo pasaulį, kad atidavė savo viengimį Sūnų, jog išgelbėtų pasaulį! Kas tiki Juo, niekada nepražus, bet turės amžinąjį gyvenimą.
Jo beribė meilė mums Jam kainavo gyvybę – ar yra didesnis Jo meilės įrodymas? Šiandien norime gyventi sąmoningai mąstydami apie Jo meilę – ji mus išlaisvina, linksmina ir drąsina. Norime panaikinti visas kliūtis: menką tikėjimą, netikėjimą, abejones, nuodėmes, užsispyrimą… Mes norime būti pripildyti Jo Šventosios Dvasios! Ir mes norime ieškoti Jo, mūsų Gelbėtojo, pagalbininko, draugo ir gelbėtojo. Kaip mažai viščiukai po Jo sparnais norime ieškoti ir rasti pastogę, šilumą ir saugumą. Jis plačiai išskėtęs savo rankas, kuriose mes randame priėmimą, meilę, šilumą ir saugumą. Yra mums skirta vieta – vieta Jėzaus širdyje.
Gerbiama Siela, grįžk į savo vietą Jėzaus rankose! Kodėl nori likti tamsoje? JIS ilgesingai laukia savo vaikų.

Ačiū, Jėzau! Tu davei viską, kad rasčiau savo vietą Tavo širdyje. Taip, aš ateinu pas Tave! Tavyje yra atleidimas, saugumas, priėmimas, džiaugsmas… O, aš mielai ateisiu!

Biblijos skaitinys šiandienai: Apreiškimo 16, 1–21

Jėzus, mūsų saulė – 2016.08.28

Tave mylintieji tebūna kaip saulė, tekanti savo jėgoje.
Teisėjų 5, 31

Kai ryte pakyla saulė, ji išsklaido tamsą ir rūką. Ji viską apšviečia ir šildo savo spinduliais. Tik šviesai alergiški žmonės jos nemėgsta. Žmogaus atsigręžimas į Jėzų yra tarsi saulės patekėjimas. Vis ryškiau žmogus spinduliuoja Jėzų; jo spinduliai apšviečia ir sušildo jo aplinką. Gaila, jei žmogus yra alergiškas saulei ar viskam, kas dieviška, ypač Jėzui Kristui. Tokiam sunku padėti.
Grožis praeina. Bet Jėzaus malonės saulė, kuri privalo sklisti per mus, šviečia vis ryškiau. Paplūdimy prie Baltijos jūros galima grožėtis gražiomis merginomis ir jos nori būti žavingos. Bet po dešimties metų jos pradės senti ir turės slėpti tai su makiažu ir kitoms priemonėm. Kuo ilgiau tikintysis vaikšto su Jėzumi, tuo jis gražesnis. Prieš kelias dienas mačiau seną moterį, spinduliuojančią Jėzaus gerumą. Visi jos draugijoje jautėsi puikiai ir kai tik moteris ką nors pasakydavo, visi atidžiai klausydavosi. Taip yra, kai Jėzaus saulė mūsų gyvenime šviečia vis stipriau ir stipriau. Nesiremk savo gyvenime grožiu ir jėga! Viskas greitai praeina. Remkis Jėzumi ir Jo malone savo gyvenime ir tada būsi kaip saulė, tekanti savo jėgoje ir vis ryškėjanti, išsklaidanti tamsą, šaltį ir rūką bei apšviečianti ir palaiminanti visa aplinkui!
Jėzus yra mūsų saulė. Jo spinduliuose randame išgydymą ir ramybę savo sieloms. JIS mus peršviečia ir ištiria, ar mumyse yra kas gėdingo, ir išneša tai į šviesą. JIS šildo mus, gydo nuo vienatvės, ligos ir blogos nuotaikos. JIS yra saulė, kuri šviečia mums ir per mus, pražydindama mūsų gyvenimą.
Brangūs broliai ir seserys, štai kaip turi būti: kur mes einame, žmonės turi sakyti: „Saulė kyla!“ Mes norime skleisti Dievo džiaugsmą, norime spinduliuoti viltį ir paguodą, nešti taiką ir susitaikymą. Mes norime būti šviesa tamsiomis dienomis!

Ačiū, Jėzau! Tu esi mano saulė! Tavo šviesa išsklaido rūką, šaltį ir tamsą. Tavo spinduliuose mano širdis sušyla ir išgyja. Tu esi toooks geras man! Padėk man atnešti Tavo šviesą tūnantiems tamsoje be paguodos ir vilties!

Biblijos skaitinys šiandienai: Apreiškimo 15, 1–8

JIS man buvo geras – 2016-08-27

Giedosiu VIEŠPAČIUI: „Jis man buvo geras!“
Psalmė 13, 6

Karalius Dovydas vėl pakliuvo į nepavydėtiną padėtį. Iš tiesų nebuvo jokios išeities, jam grėsė mirtis. Tuomet jis prisiminė visus gerus dalykus, kuriuos jam padarė Dievas. Nepaisant pavojaus ir didelių rūpesčių, jis džiaugėsi ir giedojo: jis žinojo, Dievo žodis paskutinis.
Kai perskaitome psalmės pradžią, gali būti baugu:
Kaip dar ilgai, VIEŠPATIE? Nejau amžinai mane užmirši? Kaip dar ilgai slėpsi nuo manęs savo veidą? Kaip ilgai turėsiu pakelti skausmus, diena iš dienos širdgėlą kęsti? Kaip ilgai mano priešas ant manęs viešpataus? Pažvelk į mane ir išklausyk, VIEŠPATIE, mano Dieve! Neleisk mano priešui didžiuotis: „Aš nugalėjau jį!“ Neleisk mano engėjams džiūgauti, kai suklumpu! Duok šviesos mano akims, kad mirties miegu neužmigčiau! Bet aš pasitikiu tavo ištikimu gerumu, mano širdis džiūgaus, nes tu mane išgelbėsi. Giedosiu VIEŠPAČIUI: „Jis man buvo geras!“
Jei Dovydui tokioje situacijoje pavyko šlovinti Dievą ir pradėti giedoti, mes taip pat tai galime pabandyti. Mums tik reikia prisiminti, kiek Dievas mums padarė gero, kaip dažnai mus gelbėjo, kokia meile apglėbdavo, kaip mūsų pasigailėdavo, kaip mus guodė didžiausioje bėdoje ir suteikė drąsos. Net jei mūsų pasaulis pakrikęs, JIS mums sukurs naują pasaulį ir suteiks geresnę ateitį. Kaip dažnai tamsiausią naktį Dievas praleisdavo su mumis ir ryte patekėdavo saulė. Kokį didelį poveikį Dievas padarė mūsų gyvenimams! Kiek JIS guodė, drąsino, suteikė jėgų ir vilties, skleidė džiaugsmą ir atleido kaltes …
Jei Dievas iki šiol mumis taip rūpinosi, JIS ir toliau darys tą patį, nes JIS yra toks pats vakar, šiandien ir rytoj.
Taigi pasiryžkime jau šiandien šlovinti Dievą ir giedoti. Nepasinerkime vien tik į problemas, į tamsią naktį, tačiau pakelkime galvas ir žiūrėkime į Jėzų, mūsų Teisėją. Iki šiol JIS mus gelbėjo, taip bus ir šiandien. Kadangi Dievo atleidimas yra nepakeičiamas, Jo ištikimybė amžina ir Jo meilė apgaubia mus.

Dėkoju, Jėzau, kad iš Tavęs jaučiu paguodą, pagalbą ir pasigailėjimą. Tu esi su manimi geromis ir sunkiomis dienomis. Su Tavimi man nereikia baimintis dėl rūpesčių. Tu esi čia, mano Drauge, Padėjėjau ir Gelbėtojau! Taip, Tau giedosiu giesmes, nes Tu džiugini mano širdį.

Biblijos skaitinys šiai dienai: Apreiškimas Jonui 14, 1 – 20

Pašaukimas tarnystei – 2016-08-26

„Eik su šia savo jėga ir išgelbėk Izraelį iš Midjano rankos! Žinok, aš tave siunčiu!“
Teisėjų knyga 6, 14

Dievas davė Gideonui užduotį, kuri jam buvo labai didelė. Gideonas matė šalies skurdą ir dėl to kentėjo pats. Ką jis galėjo padaryti? Ir štai Dievas pašaukė jį. JIS norėjo, kad mažasis Gideonas išlaisvintų šalį. Gideonas nužvelgė save ir suprato, kad jis netinka tam, kadangi jis nebuvo galingas, neužėmė ypatingos pozicijos … jis neturėjo nieko, kas leistų jam būti pajėgiu.
Tačiau Dievas nėra kvailas! JIS labai gerai apgalvojo reikalą. Jam šiai užduočiai reikėjo mažo, normalaus žmogaus. Dievas norėjo tokį žmogų „apginkluoti“ ir jam padėti. Kai galingasis Dievas yra kartu su Gideonu, kas gali jam prieštarauti?
Dievas dairosi ir šiandien po mūsų šalį, kur yra žmonių, kuriais JIS galėtų pasitikėti. Jei Dievas aplink mato bėdas, gali būti, kad JIS pakvies šiuos žmones išspręsti šias bėdas. Tai jie turi padaryti savo jėgomis ir pasitikėdami VIEŠPAČIU, kad JIS pagelbės.
Jeigu neturime konkrečios užduoties iš Jėzaus, mūsų jėgos greit išsenka. Todėl toks yra svarbus Dievo pašaukimas! Jei mes patys nusistatome tikslą ir kelią, o pasinaudojame Dievu tik tam, kad JIS palaimintų mūsų darbą, Dievas liks atokiai; – tai jau yra mūsų reikalas. Tačiau jei Dievas kalba mūsų širdims, mes žinome: JIS atsiuntė mums šias bėdas ir padarys viską, kad mes gerai atliktume savo užduotį. Teesie Tavo valia, ne tik danguje, bet ir žemėje!
Užduotys, kurias mums skiria Dievas yra tokios didelės. Jei mes išgirstame pašaukimą, privalome pasitikėti Dievu; – mažai yra per mažai. Laukia dideli sunkumai, bet Dievas yra mūsų pusėje daug didesnis. Tik pasitikėdami Dievu galime priimti pašaukimą ir laimėti kovą. Tik drąsos! JIS yra čia!
Yra keletas tokių eilučių: tie, kuriuos Dievas myli, yra kaip saulė, kuri pateka puošnume! – kokie stiprūs žodžiai drąsiems krikščionims! Šiandien ryte visur buvo rūkas, tačiau kai patekėjo saulė, rūkas išsisklaidė.

Dėkoju, Jėzau, kad Tu esi mano jėga ir stiprybė! Mes įveiksime kovą su mano jėgomis ir mano norais, su Tavo stiprybe, galia ir būtimi! Tu esi Tas, kuris sunčia mane į pasaulio tamsybes; – tačiau Tu esi mano šviesa. Tai yra Tavo kova, bet aš esu Tau, nes Tu esi VIEŠPATS, kuris mane myli.

Biblijos skaitinys šiandienai: Apreiškimas Jonui 13, 1 – 18

Tvirta širdis – 2016-08-25

Gera, kai širdis sustiprinta malonės.
Laiškas žydams 13, 9

Vakar skaičiau trumpą mokslinį straipsnį apie teisėją Samsoną. Teisėjų knygoje aprašyta jo istorija. Jis Dievo karalystei suteikė didelės sėkmės ir nugalėjo daugelį priešų. Tada jo akys nukrypo į Dalilą, gražią moterį iš priešų šalies. Samsonas įsimylėjo šią gražuolę iki ausų. Tačiau ji išsiaiškino Samsono jėgos paslaptį ir atėmė iš vyro jėgas. Tuomet priešai galėjo įveikti Samsoną, išdūrė jam akis (taip prasideda nuodėmės), supančiojo grandinėmis ir uždarė į kalėjimą. Po metų Samsonas vėl atgavo jėgas ir mirtyje įveikė daugiau priešų nei per gyvenimą. Samsono gyvenimui buvo suteiktas Dievo palaiminimas ir Dievas jį myli. Tačiau Samsono širdis nebuvo tvirta, jis žaidė su aistromis. Priešas žinojo jo silpnybę ir taip galėjo jį įveikti bei padaryti nekenksmingu.
Dievo karalystėje pilna didžių žmonių, kuriuos priešas įveikia per seksą, valdžią ir pinigus. Tai įmanoma, jei širdis yra netvirta. Tik tas, kas nuolat gyvena Dievo malonėje ir nenusuka savo akių, stovi tvirtai. Kas žaidžia su nuodėmėmis, net ir mažiausiomis, yra žlugdomas priešo.
Dievas nori mums suteikti daug jėgos ir kitų gabumų, tačiau negali to patikėti mums. JIS žino, kad mes nesuprasime, kaip su tuo elgtis. Pirmiausiai mūsų širdis turi tapti tvirta dėl malonės.
Jei mes gyvename kartu su Jėzumi ir nuolat ieškome Jo atvaizdo ir klausiame Jo nuomonės, mūsų širdis tampa vis tvirtesnė. Jei mes iškeliame Dievą į pirmą vietą ir laikomės atokiai nuo pasaulio gašlumo, tada esame tvirti. Jei mes negalvojame apie pasaulio mintis ir šūkius, tačiau esame su Dievu, mums suteikiamas naujas mąstymas.
Žmogus gali eiti Dievo gerovės keliu, jei jis laikosi Dievo žodžio ir yra kartu su VIEŠPAČIU Jėzumi Kristumi.

Dėkoju, Jėzau! Su Tavimi kartu esu stiprus. Laikyk mane tvirtai, kad nebūčiau sužlugdytas. Mano visi siekiai turi įtikti Tau. Aš nenoriu užsikrėsti pasaulinėmis mintimis, bet noriu gyventi pagal Tavo vertybes, įsivaizdavimą ir įstatymus. Padėk man tame ir vesk mane su Savo Šventąja Dvasia!

Biblijos skaitinys šiandienai: Apreiškimas Jonui 12, 1 – 18

Begalinė malonė – 2016.08.24

„Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš – nusidėjėlis!“
Luko 5, 8

Petras visą naktį su vyrais praleido ežere, bet žuvų šiandien ten nebuvo. Jie nepagavo nei vienos. Pavargęs jis troško karštos kavos, duonos ir kumpio. Bet ant kranto stovėjo Jėzus ir kalbėjosi su žmonėmis. Jie buvo gausiai apspitę Jėzų ir Jo klausėsi. Pamatęs Petrą, Jis paprašė atstumti valtį toliau nuo kranto, kad galėtų geriau susikalbėti su žmonėmis. Petras buvo nusiplūkęs, bet Jėzus į jį pažvelgė taip, kad šis negalėjo pasakyti „ne“. Pats Petras atidžiai klausėsi. Keista, kaip šie žodžiai palietė jo širdį! Taip nekalbėjo joks Rašto mokytojas ar kunigas.
Kai Jėzus baigė kalbėti, Jis vėl pažvelgė į Petrą ir pasakė: „Irkis į gilumą ir išmeskite tinklus valksmui.“ Petras mastė: „Visą naktį mes nesėkmingai bandėme žvejoti. Ten dar niekada žuvis nekibo naktį… Bet jei šitas vyras liepia, tada pabandysime dar kartą.“ Ir iš tiesų – tinklai buvo pilni kaip niekada anksčiau. Jie negalėjo patys jų ištraukti iš vandens ir šaukėsi pagalbos. Abi valtys buvo pilnos žuvų, kad net skendo. Kai Petras tai pamatė, jis ėmė suprasti, kai tai turi bendro su šiuo žmogumi. Petras parpuolė prieš Jėzų ir pasakė: „Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš – nusidėjėlis!“ Tarsi Jėzus nebūtų to žinojęs. Bet Petrui tai buvo nauja. Jis visada manė, kad yra padorus žmogus. Bet dabar, Jėzaus akivaizdoje, persmelktas Jo žvilgsnio, jis matė save taip, kaip jį matė Dievas: nusidėjėlių nusidėjėlis, nevertas dangaus garbės. Nuo švento Dievo jį skyrė praraja. Jėzus jam tarė: „Nebijok!“ – Petrą apėmė šventas siaubas ir baimė. „Nuo šiol jau žmones žvejosi“,– sakė Jėzus. Petras ir jo draugai dabar viską paliko ir nusekė paskui Jėzų. Jie žinojo, kad Jėzus viską žinojo ir ne tik pašaukė juos tarnauti, bet ir atleido visas nuodėmes ir netyrumą bei mielai su jais draugavo ir leido laiką. Dievo šventumas ir žmogaus nuodėmingumas susijungia per begalinę malonę.

Ačiū, Jėzau! Tu parodai man mano netyrumą, netobulumą ir visas nuodėmes. Bet Tavyje yra išgelbėjimas! Tavo gausi malonė išgelbsti mane, vėl išlaisvina, atleidžia ir pamiršta, sukuria naują pradžią ir naują gyvenimą… Tu parodai mano nuodėmes tam, kad pažinčiau Tave. Taip, Tu esi mano Gelbėtojas, mano Dievas ir mano Viešpats!

Biblijos skaitinys šiandien: Apreiškimo 11, 15–19

Viltis – 2016.08.23

Atsimink savo pažadą man, savo tarnui,
kuriuo davei man vilties.
Ps 119, 49

Viltis yra tai, kas mus perveda ir daro laimingus. Mes neturime jokių įrodymų, kad bus būtent taip, kaip tikimės. Tačiau viltis mus džiugina, nes iš patirties žinome, kad tikrai bus! Tik tada, kai patirtis ir visa kita atsisuka prieš mūsų svajonę, prarandame drąsą ir nustojame viltis tuo, ko taip troškome. Kartais Dievas mums duoda labai asmenišką pažadą. Ir tada JIS išbando, ar tikime Juo, ar savo pačių patirtimi ir kitų žmonių kalbomis. Dievas visada laikosi savo žodžio, net jei ir visos aplinkybės rodytų priešingai. Nesileisk sugluminamas, bet pasitikėk Juo visiškai, atkakliai ir be jokių kompromisų. Tai tavo sprendimas.
Jėzus kartą pasakė: „Jei tikėsi, pamatysi Dievo šlovę.“ Taip, jei mes Juo tikėsime, tikrai pamatysime stebuklus! Šio tikėjimo negalime susikurti patys – tai veikiau yra žinojimas, kad giliai mūsų širdyje gyvena Šventoji Dvasia. Mes galime į Ją remtis, jei tik artimai su Ja bendraujame ir savo žingsnius suderiname su Jos žingsniais. Jei mes klausomės aplinkinių garsų ir leidžiamės įsiskverbti daugybei pašalinių nuomonių, dažniausiai šį tikėjimą prarandame. Kiek daug gero Dievas negalėjo padaryti dėl mūsų netikėjimo!
Dievas yra geras. Jeigu kartais prarandu tikėjimą ir viltį, JIS man primena savo pažadus. JIS tai daro labai švelniai, be priekaištų. Jis žino mano situaciją. Ir tada ateina brolis arba sesuo ir vėl man pasako tam tikrą eilutę, kurią Dievas man jau pasakė asmeniškai. Jie patvirtina mano viltį ir aš galiu vėl iš naujo jos nusitverti, o širdis vėl pradžiunga.
Taip, Dievo žodis ir Jo pažadai teikia gyvybę, pralinksmina ir tamsaus tunelio gale leidžia pamatyti šviesą.

Kaip gerai, Jėzau, kad Tu esi už mus! Tu davei man savo žodį ir aš jo laikysiuos. Tu visada laikaisi savo žodžio ir taip pat bus ir mano situacijoje. Tu esi Viešpats!

Biblijos skaitinys šiandien: Apreiškimo 11, 1–14