Dievo pamokos – 2018.09.25

Būdamas Sūnus, Jis savo kentėjimuose išmoko klusnumo.
Laiškas žydams 5, 8

Ar Jėzui reikėjo mokytis? Tikriausiai TAIP. Ar JIS jau būdamas kūdikis mokėjo skaityti ir rašyti, ar bėgioti, kalbėti ir šokinėti? JIS turėjo visko mokytis, nes JIS šimtu procentų buvo ir žmogus. JIS turėjo lygiai taip pat mokytis ir paklusti Dievui.
Mums žmonėms nėra būdinga paklusti Dievui. Mūsų širdis yra nepriklausoma, maištaujanti, laukinė, išdidi, iš prigimties visiškai nekantri, nepaklusni, nemylinti, nenuolanki ir nepasitikinti Dievu. Mes turime viso to mokytis. Dievas nepagailėjo Savo vienintelio Sūnaus. Jėzus viso to taip pat turėjo iš mažens mokytis. Mokykla, kurioje išmokstame kantrybės, pasitikėjimo Dievu ir paklusnumo yra kančia. Dievas jos nesiunčia, ji jau yra čia. Kartais mus Dievas apsaugo nuo didelės kančios, o kartais ją panaudoja pritraukti mus arčiau Savęs. Kentėdami mokomės pasitikėti Dievu. Nes jei nebėra jokios vilties, mes kreipiamės į Gelbėtoją. Tik tuomet mes galime Juo pasitikėti ir mokytis Jam paklusti. JIS juk linki mums gero!
Žmogui, kuriam viskas sekasi ir kuris viską turi, nereikia Dievo. Tačiau žmogus, kuriam daug ko trūksta, kuriam dažnai ne viskas pavyksta, ir kuris kenčia ar išgyvena nepriteklių, – toks žmogus ieško Dievo. Ir jis gali su Juo susitikti Jėzuje. Jėzus yra Draugas, kuris mus perveda per kančią ir tamsą. JIS yra išgyvenamas ir patiriamas, kaip ir Jo paguoda, Meilė ir Draugiškumas. Jį išgyvename vienumoje, tyloje. Jei mes Jį pažįstame, nebėra sunku Jam paklusti ar kantriai laukti Jo išvadavimo. Tik drauge su Juo mes mielai mokomės pamokų, kurias Dievas mums priruošia. JIS mus moko švelniai ir meiliai.

Dėkoju, Jėzau, kad esi šalia! Tu esi draugas, Kuris eina su manimi mano keliu. Tu paimi mane už rankos ir vedi į tikslą. Tavimi galiu pasikliauti net tamsiausią naktį. Tu galvoji apie mane gerai ir turi gerus tikslus man. Kaip gerai, kad esu Tavyje saugus!

Reklama

Aukštumos ir gelmės – 2018.09.24

Ir aš esu tikras, kad nei mirtis, nei gyvenimas, …, nei aukštumos, nei gelmės… negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje.
Laiškas romiečiams 8, 38-39.

Aš nuolat stebiuosi mūsų Dievu. Koks JIS yra didis! Koks atsidavęs, ištikimas, koks gailestingas ir nuostabus! Niekas negali sulaikyti JO nuo buvimo man ištikimu, nuo meilės man, nuo atleidimo man, nuo buvimo kantriu bei vėl ir vėl žengiančio pirmąjį žingsnį sutaikinimo link. Kur dar yra toks Dievas kaip mūsų Jėzus?
Teįvyksta tai, kas turi įvykti. Niekas negali atskirti manęs nuo JO meilės. Nei mirtis negali atskirti manęs nuo JO, gyvenimo šaltinio, nei pats gyvenimas.
Buvau aukštumose, kartu su Jėzumi ant Atsimainymo kalno. Kartais būna akimirkų, jog esame visai arti dangaus. Norisi jas sulaikyti, neleisti joms praeiti, visai kaip Petrui norisi statyti palapines ant Atsimainymo kalno. Jis nebenorėjo atgal į slėnį.
Kartais šios akimirkos stabdo kelionę su Jėzumi. Jos tokios gražios, kad mes norime jose pasilikti it saulutės atokaitoje. Mes prisirišame prie šių prisiminimų ir viską matuojame šių patirtų akimirkų taurumu. O nieko atitinkančio tokį matą nėra. Taip mums išslysta žemė iš po kojų ir nebesijaučiame tokie reikalingi praktiniam darbui, dėl kurio čia ir esame.
Po atsimainymo Jėzus ir vėl nusileido į slėnį. Ten JO jau laukė kenčiantys žmonės. Ir JIS patarnavo jiems, mokiniams plovė kojas, išvarinėjo piktąsias dvasias, patyrė vienų neapykantą, kiti blogai kalbėjo apie JĮ, štai dar kiti išdavė JĮ už pora talerių.
Slėnyje buvo mažai saulės, mažai šviesos, daug šešėlių ir kančios. Mieliau norėtume būti ant kalno, regėti Dievo artumą! Ir vis dėlto taip kaip Jėzus slėnyje vykdė Savąją tarnystę, mes taip pat turime ją vykdyti. Tai JIS atliko džiaugsmingai, nes Dievas buvo su JUO. Kuomet mes galvojame tik apie aukštumas, tarnystė mums sunkiai sekasi. Turime plauti žmonėms kojas kaip kad Jėzus tai darė. Mes gyvename ašarų slėnyje, Dievas yra arti mūsų.
Bet nei aukštumos, nei gelmės negalės atskirti mūsų nuo neaprėpiamos JO meilės. Manasis žvilgsnis turi likti nukreiptas į JĮ, o manoji siela turi dėkoti ir džiūgauti, net ir būdama slėnyje. Čia išbandomas tikėjimas, čia yra JO mūšio laukas.
Jokie dalykai slėnyje neatskirs manęs nuo JO meilės. Jokie nemalonumai, tūkstančiai mažų problemėlių, priešiškumai, rūpesčiai, išbandymai… niekas negali atskirti manęs nuo Jėzaus. Mano žvilgsnis išlieka nukreiptas į JĮ!

Tikrai, Jėzau, Tu ir vėl nusileidai į slėnį ir džiaugsmingai tarnavai jame. Atleisk, kad aš kartais būnu toks paniūręs ir nepatenkintas, kad laukiu tik nuostabių, didžių dalykų. Tu tarnavai, to noriu ir aš. Ir Tu esi šalia manęs, – kaip gerai!!

Jėzaus Kristaus liudytojai – 2018.09.23

Jėzus sako:
Tapsite mano liudytojais.
Apaštalų darbai 1, 8

Tikrai, kiekvienas krikščionis yra Jėzaus Kristaus liudytojas. Jis atspindi Viešpaties savybes, jis yra kaip veidrodis. Tik per jį kitas žmogus gali pažinti Jėzaus buvimą.
Paprastai nėra sunku būti liudytoju to, kas Jėzus yra mums, pasakoti apie tai, ką JIS mums yra padaręs. Bet ne visi mes jaučiame vienodą užsidegimą pasakoti kitiems apie tai. Kai kurie verda viduje ir pasakoja visur ir kiekvienam apie savo išgyvenimus su Jėzumi. O štai kiti yra santūrūs, jiems sieloje taip labai neliepsnoja.
Kodėl gi yra toks skirtumas? Nejaugi yra taip, kad vieniems Jėzus nėra toks svarbus? Ar kad jie taip labai nemyli kitų žmonių? Ar jiems kas nors negerai, kad jie taip atvirai neliudija Jėzaus? Kodėl evangelistai nuolat turi kalbėti apie tai, kad mes turėtume daugiau liudyti? Kodėl kitiems jie graužia sąžinę, – ar tai teisinga?
Daug klausimų…
Būti liudytoju reiškia nešioti savyje Jėzų. Atspindėti JO charakterį. Elgtis pagal JĮ ilgai negalvojant, taip, kaip darytų JIS. Nes JIS pakeitė mūsų širdį. Kalbėti JO žodžiais, nes JIS įtakoja mūsų mintis ir žodžius. Rodyti JO jausmus, nes mes jaučiame taip, kaip jaučia JIS; – gailestingumas, džiaugsmas, draugiškumas, kantrybė…
Vieni tokių Jėzaus liudytojų yra evangelistai. Jie nuolat turi pasakoti apie Jėzų, toks jų pašaukimas. Kiti yra maldos žmonės, kurie džiaugiasi būdami vieni bei melsdamiesi. Kiti yra mokytojai, kurie mieliau skaito knygą užuot misionieriavę. Dar kiti yra piemenys, kurie seka avimis ir taip pat ne visuomet ypatingai džiaugiasi misionieriška veikla. Štai dar kiti turi paslaugumo dovaną, kiti – muzikos ir meno, kiekvienas turi savo ypatingų dovanų. Savas dovanas mes įnešame į bendruomenę ar misijas, tokiu būdu bendruomenė auga bei sveikai vystosi. Bet juk ne kiekvienas yra evangelistas ar mokytojas, ar muzikas. Mes neturime skatinti sąžinės priekaištų kitiems, nesantiems tokiais kaip mes, bet gyvenantiems atitinkamai savoms dovanoms bei užduotims.
Turime išmokti būti priklausomais tik nuo Jėzaus ir tik į JO nuomonę apie mus turėtume kreipti dėmesį. Mylime JĮ ir nešiojamės JĮ savo širdyje; – ko gi daugiau norėti?

Dėkoju, Jėzau, kad Tu esi Viešpats! Dėkoju už evangelistus, mokytojus, muzikantus, dailininkus, gailestinguosius, pionierius, technikus ir visus talentinguosius, esančius Tavojoj karalystėj! Tavyje yra įvairovė, pozityvi ir tinkama individualiai kiekvienam. Tu mums linki tik gero!!

Ar gali krikščionis būti apsėstas? – 2018.09.21

Jėzus sako: Štai daviau jums valdžią, aukštesnę už visą priešo galybę, – trypti gyvates ir skorpionus. Jums tikrai niekas nepakenks.
Evangelija pagal Luką 10, 19

Savo viešpatavimą žemėje žmogus pralaimėjo šėtonui. Jėzaus gimimas buvo lyg kokia invazija į priešo šalį. Dėl to velnias ėjo iš proto. Jėzus norėjo ir vėl sutaikyti žmoniją su Dievu.
JIS iki šių dienų turi Savo žmonių, kurie JUO seka ir Dievo karalystę žemėje plečia. Šiems žmonėms JIS suteikia visą galybę, autoritetą prieš gyvates ir skorpionus, prieš dvasias ir tamsybių galią.
Visi žmonės yra tamsybių prakeiksme. Jėzus juos iš to išgelbės. Kuomet kas nors pas JĮ ateina, JIS nei vieno neatstumia, bet suteikia kiekvienam galią būti Dievo vaiku.
Tuomet šis gimsta iš naujo, gauna naują gyvenimą, gyvena gyvenimą su Jėzumi čia, žemėje.
Ir vis dėlto: Ar jis gali būti apsėstas tamsybių jėgų?
Dvasios turi teisę kankinti žmones dėl jų nuodėmių. Dėl savo pačių nuodėmių, o taip pat dėl protėvių nuodėmių, kaip kad parašyta Biblijoje.
Asmeninės nuodėmės dažniausiai būna atleidžiamos, kai žmogus tampa krikščionimi. Jis atgailauja dėl jų bei prašo atleidimo, kurį Jėzus pilnai suteikia.
Ankstyvosiose bažnyčiose buvo įprasta melstis už naujakrikštus, už jų išlaisvinimą iš protėvių nuodėmių. Šiandien, deja, to nėra.
Dvasinio palydėjimo praktika rodo, jog ir krikščionims reikalingas išlaisvinimas. Net jei jie jau metų metus esti krikščionimis, tarnauja Viešpačiui bei JĮ myli, kartais ir jie patiria velnio puolimą per mintis arba niūrias nuotaikas. Po išlaisvinimo tarnystės jie jaučiasi lyg gimę iš naujo. – Ši tarnystė dažniausiai praeina dalykiškai, santūriai, be didelių riksmų.
Aš pats esu patyręs, jog demonai beldžiasi pas žmones, kurie metų metus buvo geri, ištikimi krikščionys. Galiausiai šlovinimui prasidėjus, Jėzaus vardu dvasia buvo išvaryta. Sekančią dieną šis žmogus buvo lyg naujai gimęs, vos buvo begalima jį pažinti. Štai kaip teigiamai veikia išlaisvinimas!
Aš nežinau, kaip tai galima paaiškinti teologiškai. Tik žinau, jog praktika tai įrodo! Teologai turėtų išplėtoti teoriją, bet praktika taip pat neturėtų būti grindžiama kažkokiais įsivaizdavimais bei Biblijos interpretacijomis.
Galbūt yra taip: Žmogus naujai atgimė Dvasioje, bet jo kūne vis dar tūno pasislėpęs priešas. Per Dievo malonę gali ir turi būti šis žmogus išlaisvintas.
Jokia pikta dvasia, jokia svetima jėga, jokia tamsybė negali mūsų įveikti. Kaip gerai!! Bet ji gali gerokai apsunkinti, apkartinti mums gyvenimą.

Dėkoju, Jėzau, Tu nugalėjai pragarą, mirtį ir velnią! Tu dovanoji gyvenimą ir išlaisvinimą, Tu linki mums paties geriausio! Tikrai, norime sekti Tavimi bei reikalauti Tavosios jėgos!! Priešas pralaimėjo, nugalėtojas – Jėzus!!

Šaltinis – 2018.09.21

Teisieji žaliuoja lyg palmės
Ir auga lyg kedrai Libano.
Psalmė 92, 13

Tie, kurie išteisino Jėzų, tie yra teisieji! Jie gali sau priskirti kiekvieną Biblijos pažadą, šį – taip pat. Palmė yra visuomet žalia, – ąžuolai, bukmedžiai bei kiti lapuočiai medžiai žiemą numeta savo lapus bei stovi pliki, lyg mirę. O palmė visada žaliuoja, auga ir bujoja. Nes Viešpats ją nuolat aprūpina šviežiu vandeniu bei laiko Savąsias rankas virš jos. Jau iš tolo galima ją pamatyti, ji atkreipia dėmesį į save. Tokie yra ir Dievo teisieji: Jie pastebimi bei pritraukia dėmesį. Nes per juos Viešpats laimins žmones.
Libano kedrai auga snieguotuose kalnynuose. Jie nepasiduoda audroms bei šalčiams, nes JIS daro juos stipriais. Jie atlaiko visus išbandymus. Nes JIS yra jų stiprybė.
Tokiais ir mus nori padaryti Viešpats: Nuolat žaliuojančiais ir tiesiais kaip palmė, stipriais bei ištvermingais kaip kedras.
Viskas priklauso nuo šaltinio. Kuomet palmė gauna drumsto vandens, ji pradeda nykti. O jeigu kedras gauna apnuodyto vandens, net ir stipriausi medžiai žūsta.
Dėl to negalime vesti jokių kompromisų su nuodėmėmis. Nė trupučio… nes tai kaip drumstas šaltinio vanduo. Mažas lašelis purvo, ir štai net tyriausias šaltinio vanduo tampa drumstas! Taigi turėtume būti atidūs, atsargūs bei neiti į jokius kompromisus!
Nenorime, jog mūsų šaltinio vanduo būtų suterštas bei apnuodytas nuodėmėmis, nes tuomet žus mūsų tikėjimas. Mes norime gerti tyrą vandenį iš mūsų Viešpaties šaltinio! Nenorime leistis būti manipuliuojami reklamos, priimti jos pažadus. Nenorime perimti tokio pasaulio vaizdo, kuris slypi už daugelio filmų bei serialų. JIS yra mūsų gyvenimo, džiaugsmo, ramybės, taikos bei stiprybės šaltinis!

Viešpatie, regėk mane! Noriu gerti Tavąjį gyvenimo vandenį ir neapsinuodyti pasaulio mąstymu. Atskleisk, kur dar yra kompromisų; – nebenoriu jų. Noriu stiprinti save Tavuoju žodžiu, noriu ramybę rasti Tavose rankose.

Apie dūzgiančias ir niurnančias bites – 2018.09.20

… giedokite ir šlovinkite savo širdyse Viešpatį, visuomet ir už viską dėkodami Dievui Tėvui mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu.
Efeziečiams 5, 19–20

Yra bičių, kurios džiaugiasi nuo labo ryto. Ach, bus tokia graži diena! Mano žmonės visi šalia, o aš tarp jų! Saulė šviečia, gėlės laukia… kaip gerai rūpintis! Taip, kartu mums tai puikiai pavyks, džiaugsmingai dūzgiant bus smagu!
O kai kurios bitės dar tik atmerkia akis. Ech, ir vėl keltis, ech, ir vėl tenka grįžti į darbą, oi, man skauda sparnus, oi, aš nekaip jaučiuosi, ech, kiti nervina mane savo dūzgimu…
Tai yra niurnančios bitės.
Mums, krikščionims, yra panašiai. Jei neviskas vyksta kaip noriu aš, imu niurnėti. Jei niekas manimi nesirūpina, imu pykti. Jeigu negaunu dėmesio, tampu kandus… Gali pastebėti: viskas sukasi apie aš-mano-man-mane. Aš ir aš. Aš esu standartas. Mano jausmai yra mano dievas. Aš pats esu centras.
Ilgai netrunka, kol džiaugsminga nuotaika dingsta, ir įsigali šita niurzgėjimo nuotaika, nes kažkas nuolat trukdo.
Štai kodėl Jėzus sako: Pažvelk į mane! Padaryk mane savo gyvenimo centru! Leisk man valdyti ir vadovauti, netgi tau! Imk viską iš mano rankos! Netikėk savimi ar kvailais sutapimais, tiesiog matyk mane visur!
Kai esame nuoširdžiai prie Jo prisirišę, džiaugsmas liejasi laisvai, nes džiaugsmas yra Jo ženklas. Aš galiu viską įveikti, kai esame kartu, mano Viešpats ir aš. Tada ilgai netrunka, kol po kažkokio trukdžio širdį vėl apima giesmė. Mes įveikiame net didžiausias nelaimes, kai jas pasitinkame su Juo. JIS yra Viešpats!
Jei mes tvirtai pasitikime, kad Jis pasirūpins kiekvienu mažmožiu ir kiekvienu dideliu reikalu, širdį apima padėka ir šlovinimas.
Tada smagu žvaliai rinkti medų su kitais broliais ir seserimis ir atlikti darbą, kuris tapo malonesnis. Kartu su Juo ir broliais bei sesėmis mes galime tai padaryti!

Ačiū, Jėzau! Tu ir šiandien esi šalia, stovi šalia manęs ir gyveni mano širdyje. Iš Tavęs galiu priimti viską, net ir nemalonius dalykus. Tu juos nugalėjai! Taip, aš galiu juoktis ir būti laimingas, nes Tu esi mano Viešpats!

Dievo vaikai – 2018.09.19

Bet Jėzus tarė: „Leiskite mažutėlius ir nedrauskite jiems ateiti pas Mane, nes tokių yra dangaus karalystė.“
Evangelija pagal Matą 19, 14

Dievas myli vaikus! JIS myli juos taip labai, kad paliko dangų ir atėjo į žemę, kad juos išgelbėtų. Už juos JIS atidavė Savo gyvenimą, kad išpirktų iš priešo vergovės. Priešas tikrai yra melagis ir apgavikas, žudikas ir naikintojas. Tai gerai matosi klausantis žinių. Tačiau mes matome tai ir kasdienybėje, bendraujant su žmonėmis; kaip dažnai meluojama, apgaudinėjama ir kartais net žudoma žodžiais ir darbais. Jėzus nori saugoti vaikus Savo ranka. Esama tokių vaikų, kurie jau vaikystėje turėjo mirti. Kai kurie nesulaukia net gimimo. Tokia yra priešo įtaka: jis žudo ir veda į pražūtį.
Bet Jėzus yra Viešpats, ir JIS visuomet turi gerą planą, kurį įgyvendina. JO Žodis – paskutinis! JIS pasiima vaikus pas save. Kokia paguoda, kai žinome, jog mūsų vaikas pas Viešpatį, o ne kažkur miręs ar pražuvęs! Esu skaitęs apie žmones, kurie vizijomis yra pabuvoję danguje. Ten jie matė ir vaikus. Jie laukia savo mamų. Visą jiems suteiktą skausmą jie yra atleidę ir pamiršę. Dabar jie karštai myli savo tėvus ir laukia jų. Tai bus džiaugsmingas susitikimas, be priekaištų ir kaltinimų!
Dievas negali leisti, kad Jo vaikai būtų kankinami ir žudomi, nesvarbu, ar ligos, ar kitais būdais. JIS sunaikino tautas, kurios aukojo savo vaikus dievams. Tie, kurie yra absoliučiai bejėgiai, JAM yra be galo brangūs!
Jėzus lygina mus su vaikais. JIS nori, kad mes taptume, kaip jie: pilnais pasitikėjimo, net kažkiek vaikiškai naiviais Jo atžvilgiu. Atsiverkime Jam pilnai. Juk žmonėms, kaip ir vaikams, priklauso Dangaus karalystė. JIS neapvils!

Dėkoju, Tėve, kad esi iš tiesų Tėvas, Kuris myli, atleidžia, yra kantrus ir ištvermingas. Tu gelbėji vaikus! Tu priimi juos į Savo Karalystę. Padėk, kad mūsų vaikai augtų tikėjimo stiprybėje. Leisk mums būti pavyzdžiais vaikiško, pilnai atsiduodančio tikėjimo. Suteik mums Savo Dvasios, Kuri meldžiasi: Aba Tėve!

Pastaba:Kai kurios moterys yra patyrusios abortą ir jaučiasi pilnos kaltės.Tačiau Jėzus joms atleido. JIS sako: Net jei kaltė yra kraujo raudonumo, ji taps sniego baltumo. Prašau, ieškok Viešpaties ir Jo atleidimo. Prašyk Jo pagalbos, kad galėtum atleidimu tikėti ir Tavo širdis vėl taptų linksma. Prašyk pripildymo Jo Dvasia, Kuri įgyvendina Tavyje visus Dievo pažadus: atleidimą, džiaugsmą, santarvę…