Gyventi vienybėje – 2017-02-24

Štai kaip gera ir kaip malonu,
kur žmonės gyvena vienybėje!
…nes čia VIEŠPATS teikia savo palaiminimą – amžinąjį gyvenimą.
Psalmė 133, 1.3

Kaip gera priklausyti Dievo šeimai! Kaip puikiai jautiesi, kaip aplink harmonija ir vienybė!
Buvau susiburime, kur kiekvienas rūpinosi kitais. Norėtum pyrago, ar turi pakankamai arbatos? Papasakok, kas tau guli ant širdies! Visa tai man priminė žodžius Biblijoje: lenktyniaukite tarpusavio pagarba. Arba: niekam nebūkite ką nors skolingi, išskyrus tarpusavio meilę… arba: nešiokite vieni kitų naštas.
Kaip gerai man sekasi šioje Dievo šeimoje! Kartais galima susidurti su netinkama Dievo ir Biblijos interpretacija. Kiti gali netinkamai kalbėti, bet kantriai visus išklausoma ir bandoma suprasti. Galima kitus mokyti kovoti su nuodėmėmis, bet kartu prisimenama, kad ir pats kovoji. Niekam nepriekaištaujama, bet padedama eiti Dievo keliu. Dalijamasi meile, bet nesisvaidoma skaudžiais žodžiais. Kaip man gera brolių draugijoje!
Tad kartu su broliais galima giedoti Dievui šlovinimo giesmes! Nesvarbu, kad balsai nėra gražūs, netinkamas tonas, bet dainuoja širdis. Visa tai paliečia mano širdį. Tad iš visos širdies galiu giedoti kartu ir dėkoti karalių Karaliui!! JIS yra tarp mūsų, jaučiu. Taip gyja siela ir kūnas, nurimsta širdis!
Kai meldžiamės kartu, Dievas yra čia. Tvyro dieviška ramybė. Meldžiasi širdis ir viskas kartu. Sklinda dieviškas džiaugsmas ir ramybė. Nebėra neišsprendžiamų problemų, bet tik vienybė su Visagaliu, viešpačių Viešpatimi. Tuomet dėkojame ir šloviname, nes JIS yra nugalėtojas.
Kaip gera, kad broliai yra vieningi! Ten viešpatauja Dievo palaima, galia ir gimsta nauji žmonės.

Dėkoju, Jėzau, kad esi jaučiamas! Taip, džiaugiuosi brolių draugija ir Tavo esatimi tarp mūsų. Tu suteiki išgijimą, norime priklausyti Tau.

Biblijos skaitinys šiai dienai: Pradžios knyga 31.

Sodas sausros išdegintoje žalyje – 2017.02.22

VIEŠPATS visuomet bus tau vadovas,
sausros išdegintoje šalyje tave pasotins.
Jis atnaujins tavo jėgas, –
būsi tu nelyginant laistomas sodas,
kaip niekad neišsenkantis šaltinis.
Izaijo 58, 11

Mūsų kelionėje yra daug klaustukų. Kai žvelgiame atgal, dažnai kyla didelis klausimas, ar viena arba kita iš tikrųjų buvo gerai, o galbūt kitas kelias galėjo būti geresnis? Ir tai, ką nusprendėme šiandien, ar taip ir turi būti? Gal rytojus parodys, kad klydome? O kas bus rytoj, poryt ir kitais metais? Mes to nežinome.
Kai įsitveriame į Dievo ranką, Jis sklando virš mūsų gyvenimo. Jis mato mūsų gyvenimą tarsi iš paukščio skrydžio. Vienus dalykus Jis leidžia tam, kad susilpnintų mūsų išdidumą; o kitus sunkius dalykus leidžia tam, kad ieškotume Jo paguodos. Jei mūsų gyvenimas visada butų buvęs labai sėkmingas, mes tikriausiai nebūtume patikėję.
Tas pats vyksta šiandien ir vyks ateityje. Jis leido priimti neteisingą sprendimą, nes nori, kad taptume priklausomi nuo Jo ir Jo malonės. JIS leido įvykti nesėkmei, kad mes ieškotume Jo paguodos ir pagalbos. Jei viskas sekasi, mums nereikia Jo palaiminimo. Tada mes greitai Jį pamirštame.
Taigi aš galiu pasakyti „taip“ savo gyvenimo keliui, praeičiai ir ateičiai. Aš žinau: Viešpats yra aukščiau visko. Jis dažnai mane išgelbėjo varge. Tai užtikrintas saugumas. Dabar galiu priimti mažesnes nesėkmes, nes iš Dievo perspektyvos tai visai nebaisu. Aš žinau, kad Jis amžinai mane ves. Jei Jį apleidžiu, Jis yra šalia ir grąžina mane į teisingą kelią. Koks nuostabus šis saugumas! Ji mane drąsina. Galiu klysti – Dievas saugo! Tai suteikia daug laisvės, kurią JIS man suteikia.
Kartais esame „sausros išdegintoje šalyje“. Emociškai mes tarsi gulime ant menčių. Neliko nieko, ką kažkada turėjome. Tarsi Jobas, kuris visko neteko, net sveikatos. Bet net ir sausros išdegintoje žemėje JIS yra su manimi, JIS pasotina mano kūną ir sielą, sustiprina mano kūną.
Jaučiuosi taip, tarsi gyvenčiau sausros išvargintoje žemėje ir būčiau visiškai priklausomas nuo Jo aprūpinimo. O kiti galvoja, kad gyvenu oazėje.
Taip, aš esu sausros išvargintoje žemėje, bet Viešpats duoda man šaltinį. Ir tol, kol kabinuosi į Jį, mano gyvenimas yra tarsi oazė, tarsi laistomas sodas ir aš galiu tapti palaiminimu kitiems.

Ačiū, Dangiškasis Tėve, kad visada mane pasotini! Tu rūpiniesi visais mano poreikiais ir aš apsčiai visko turiu. Kai Tavimi nepasitikėjau, nerimavau ir kenčiau vargą. Bet dabar Tu rūpiniesi manimi ir tai yra gerai!!! Ačiū, kad mane palaiminsi. Ačiū, kad amžinai mane vesi. Aš eisiu per gyvenimą įsikibęs į Tavo ranką – ir taip netgi numirsiu. Nes tik su Tavimi esu saugus.

Biblijos skaitinys šiandien: Pradžios 30

Šaltinis sausros metu – 2017.02.22

Tada Viešpats vedžios tave,
pasotins tavo sielą sausros metu
ir sustiprins tavo kūną;
tu būsi kaip palaistytas sodas,
kaip neišsenkantis vandens šaltinis.
Izaijo pranašytė 58, 11

Tai labai stiprus pažadas! Ar jis mumyse veikia? Ar mūsų sodas apaugęs piktžolėmis? Ar kilnūs augalai džiūsta? Ar siena aplink sodą nesugriauta? Ar mes pasotinti Jo malone? Ar mes esame tyro vandens šaltinis ar tik klampi pelkė?
Grįžk vėl prie savo pašaukimo, artinkis prie Viešpaties! JIS nori išravėti piktžoles, kurios tavo širdį apraizgė. JIS nori vėl pakelti kilnius augalus. JIS nori pasotinti tave. JIS nori duoti tau tyrą šaltinį, iš kurio galėtum gerti.
Šis pažadas turi sąlygą – mes turime ieškoti Viešpaties. Mes turime taip gyventi, kaip JAM patinka.
JIS turi būti tas šaltinis, iš kurio mes semiame stiprybę ir džiaugsmą. JAM turime suteikti laisvą priėjimą prie mūsų širdžių, kad galėtų ten padaryti tvarką ir išrauti nenaudingas piktžoles (kartais tai būna skausminga). JIS nori, kad mes dalintumėm savo duoną, ne tik atiduotumėm tai, ko mes turime per daug. JIS nori, kad niekas nebūtų išnaudojamas (pavyzdžiui, siuvimo fabrikuose Bangladeše), JIS turi tikslų įsivaizdavimą kokia turi būti mūsų ekonomika, kuris tikrai skiriasi nuo šiandien viešpataujančios.
Jei tu dėl Jo eini į sausros kamuojamą kraštą, kad ten būtum Jo liudytojas, šis pažadas yra tau. JIS tave ten pasotins ir sustiprins tavo kūną.
Jei tu dabar gyveni sausros metu, JIS gi nori laiminti tave. Šviesk, lyg oazė dykumoje.
Pasitikėkime Juo labiau ir leiskime Jam rūpintis mumis! Jis nori laiminti! O gal mes ieškome palaiminimo kitur?

Dėkoju, Viešpatie!Tu pasotini mane, net jei nedaug yra. Tu statai aplink mane sieną, net jei daugelis mane spaudžia. Tu duodi man tyro šaltinio vandens, tai džiugina mano sielą. Tu esi su manim, man nereikia nerimauti. Tu numaldai bet kokį mano ilgesį, nes TU mane myli. Kaip gerai, net sausros metu Tu esi su manim!

Tikėjimas – 2017.02.21

Jėzus jai tarė: „Argi nesakiau: jei tikėsi, pamatysi Dievo šlovę?!“
Jono 11, 40

Jėzus tai pasakė Mortai. Jos brolis Lozorius mirė ir Morta priekaištavo Jėzui, kad JIS nesuspėjo laiku ir jo neišgydė. Bet Jėzus turėjo kitų tikslų. Jis norėjo padaryti dar didesnį stebuklą – prikelti Lozorių iš kapo. Morta buvo labai praktiškas žmogus ir pasakė, kad Lozoriaus kūnas jau dvokia, nes buvo palaidotas prieš tris dienas. Tada Jėzus pasakė žodžius, cituotus pradžioje.
Tikėjimas – kas jis???
Kai kurie įtempia visas savo jėgas. Jie nori žūtbūt kuo nors tikėti ir tiki, kad Dievas tai padarys. Kai kurie galvoja, kad gali melstis tuomet, kai verda emocijos ir veržiasi jausmai, ir tada Dievas padarys tai, ko jie nori. Bet taip nėra. Dažnai nieko neįvyksta. Ir žmonės nusivilia. Jie taip stengėsi, buvo tokie įsitikinę, bet Dievas neatsakė ir neišklausė jų maldų.
Tikėjimas nėra vien tik valios ar jausmų reikalas. Tikėjimas auga širdyje, kurioje viskas susiję: valia, jausmai, protas, jėgos, siela ir ypač Šventoji Dvasia, kuri gyvena širdyje.
Kalbėdamiesi su Dievu apie tam tikrą dalyką, mes suprantame, ką Jis apie tai galvoja. Ir tada imame vis labiau tikėti, kad Dievas būtent tai ir nori padaryti. Tada pradedame melstis, kad Dievas tai ir įvykdytų! Tai yra, trumpai tariant, mūsų tikėjimas, išjudinantis kalnus. Dievas atsižvelgia į šį tikėjimą, kurį JIS pats įdėjo į mūsų širdis.
Jėzus darė tik tai, ką Jam įsakė Tėvas. Dėl to JIS rado Zachiejų, kuris slėpėsi medyje. Ir pažinojo Natanaelį dar prieš sutikdamas jį. Dėl to JIS galėjo išgydyti žmones, kurie atėjo pas Jį. JIS žinojo, ko nori Dievas, ir galėjo atitinkamai veikti ir melstis.
Ir mes norime taip daryti. Mes norime maldoje ieškoti Dievo valios, paklausti Jo ir, vos tik įsitikiname, melsti stebuklo. Tada matysime Dievo šlovę. Koks puikus pažadas!!! Taip, aš noriu čia ir dabar matyti Dievo darbus. Štai kodėl einu melstis, nutylu prieš Jį ir apie viską su Juo kalbuosi. Noriu Jo klausytis ir žinoti, ko Jis norėtų. Taip kartais galiu išvysti stebuklus ir patirti Dievo šlovę.

Ačiū, Jėzau, Tu netoli! Dėkoju, kad kalbiesi su manimi! Taip, aš noriu daugiau apie Tave sužinoti ir matyti Dievo šlovę. Atverk mano ausis!

Biblijos skaitinys šiandien: Išėjimo 28

Palaiminimų apsčiai – 2017.02.20

Ir išmėginkite mane, –
sako kareivijų VIEŠPATS,
ar Aš neatversiu jums dangaus langų
ir neišliesiu jums apsčiai palaiminimų?
Malachijo 3, 10

Čia kalbama apie dešimtines. Senajame Testamente Dievas davė įsakymą, pagal kurį kiekvienas izraelitas turėjo atnešti 10-tąją dalį savo derliaus į šventyklos sandėlius. Dievas pažadėjo jiems didelį, didelį palaiminimą. Taip, Jį galima buvo išmėginti! JIS nori atverti dangaus langus ir ant Izraelio apsčiai išlieti palaiminimą. Jeigu tai galioja už dešimtąją dalį, tai dar labiau galioja tuomet, kai mes atnešame VIEŠPAČIUI save kaip gyvą ir šventą auką, taip kaip parašyta laiške Romiečiams 12,1. Tuomet Dievo palaiminimui nėra jokių ribų!
Deja kai kurie pagal šias
eilutes  ir palaiminimo apreiškimus kuria „gerovės evangeliją“. Jei gyveni pagal Dievo Žodį ir tiki, tai turtus įgysi kaip tik tokiu būdu. Kitaip sakant, mūsų šventumo rodiklis yra mūsų gerbūvis. Bet mes krikščionys patiriame išmėginimus ir ištveriame sunkų metą (Jobo atvejis). Dievas mus paima į savo mokyklą! JIS apipjausto vynuogienoją, kad jis neštų daugiau vaisių, ir JIS „apipjausto“ mus, kad dingtų visa tai, kas nenaudinga, išdidumas, tuščiagarbiškumas, geiduliai, pavydas, teisimo dvasia ir daug kitų dalykų. Jei norime gyventi dėl Dievo, ką tada turime bendro su kartėliu, savigaila, išdidumu ir pavydu savo širdyse? Tegul JIS visa tai paima! – ir tam JIS panaudoja savo mokyklą. Kartais mums tai atrodo pernelyg sunku ir griežta, o kartais atrodo jau net nepakeliama.
Ir vis dėlto ši eilutė viršuje atitinka tiesą apie palaiminimą! Nes sunkiu metu Dievas mums yra ypač arti. Geriau jau Dievo artumas nei didelė sąskaita banke! Taip, kai Dievas yra labai arti, tai mums netrūksta jokio palaiminimo, visa kita tampa antraeiliais dalykais.
Atiduokime save Dievui kaip gyvą auką, ir Jo artumas bei Jo palaiminimas bus garantuota.
JIS yra čia, laiko virš mūsų savo ranką, sureguliuoja daugelį dalykų iš anksto, apdovanoja mus mažmožiais ir dideliais dalykais, nustebina mažomis dovanėlėmis, girdi mūsų maldą, suteikia apsčiai savo džiaugsmo, apgaubia mus savo ramybe …
Taip, JIS išlieja mums apsčiai savo palaiminimus!

Ačiū, Jėzau, tik per Tave galiu būti arti Dievo! Puiku, kai sunkiu metu JIS yra čia, kai Jo paguoda liejasi per mano širdį ir viską apgaubia ramybė. Taip, Jėzau, aš noriu Tau priklausyti kaip šventa, gyva auka. Ačiū, kad Tu kiekvienu atveju manimi rūpiniesi ir turi man palaiminimų apsčiai!

Biblijos skaitinys šiai dienai: 1 Mozės, Pradžios 27

Gyva, šventa auka – 2017.02.19

Dievo gailestingumu aš prašau jus, broliai, aukoti savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką, – tai jūsų sąmoningas tarnavimas.
Romiečiams 12, 1

Toks turi būti mūsų atsakymas į Dievo gailestingumą! Aukokime save kaip auką Dievui, kaip gyvą ir šventą auką.
Kai kurios tautos aukodavo savo dievams, bet aukos buvo nužudomos. Inkai, majai ir actekai aukodavo savo dievams žmones. Ar jie visada savo noru save aukojo? Bet kuriuo atveju jie buvo nužudomi, jie nebuvo gyvos aukos ( gal dėl vaikų aukojimo šios tautos ir buvo išnaikintos? Dievui tai yra pasibjaurėjimas
!) Mes, priešingai, būkime gyvomis aukomis ir be to šventomis. Šventais mes tampame per Jėzaus kraują. JIS visiškai apvalo mus nuo visų nuodėmių, nešvarios sąžinės ir nuo visų blogų įpročių. JIS padaro mus šventais prieš Dievą. Tai Dievo gailestingumas! Dievas nenori užgesinti mūsų gebėjimų ir mūsų gyvenimo. JIS nori tai naudoti! Tai nereiškia, kad JIS be mūsų negali išsiversti, bet JIS leidžia suprasti, kad mes Jam esame labai svarbūs. Jam patinka, kai mes atliekame Jo darbą! Kai skleidžiame Jo Žodį, kai rodome Jo gailestingumą ir gyvename taip, kaip Jėzus gyveno. Mes esame Jo pasiuntiniai šiame pasaulyje.
Ir vis dėlto mes turime numirti. Mūsų senasis, storasis, riebusis, tingusis Aš turi numirti. Nes pernelyg jautriai reaguoja į kritiką. Nes yra tingus, kai Jėzus kviečia į darbą. Nes tik tunka nuo komforto ir stimuliuojančių produktų. Ir yra išdidus ir pasipūtęs. Ach, iš mūsų senojo Aš nieko gero! Dievui jis negali patikti ir JIS negali jo naudoti. Bet kai Šventoji Dvasia sukuria mumyse Naują širdį, tuomet tai malonu ir priimtina Dievui. Tada vyrauja ramybė, džiaugsmas, gailestingumas. Čia jau vienas priima kitą tokį, koks jis yra, išdidumas praeina. Nuostabu, kai yra tokia širdis, kurioje Jėzus yra VIEŠPAČIU!
Taip, atsiduokime Dievui kaip gyva auka. Mūsų Naujasis gyvenimas per Jėzų turi priklausyti Jam, Jam vienam! VIEŠPATIE, priimk mane, nes aš esu Tavo. Aš noriu gyventi Tau, aš noriu būti Tavo liudytoju. Taip, VIEŠPATIE, aš darau naują sąjungą su Tavimi: aš visas priklausau Tau; aš noriu būti Tavo liudytoju. Savo storąjį Aš aukoju mirčiai, o naująjį Aš aukoju Tau kaip gyvą auką, pašventintą Jėzaus krauju.

Ačiū, Jėzau, Tu padarei mane šventu! Tu padarei mane tyru, išlaisvintu iš nuodėmės, pražūties, tamsos ir mirties. Tau noriu priklausyti visiškai; mano storasis, senasis Aš turi numirti, o nauja širdis, kurią Tu kuri, turi plakti tik Tau vienam. Aš priklausau Tau. Amen!!

Biblijos skaitinys šiai dienai: 1 Mozės, Pradžios 26

Susitaikinkite su Dievu! – 2017.02.18

Kristaus vardu maldaujame: „Susitaikinkite su Dievu!“
Antras laiškas korintiečiams 5, 20

Tai Dievo prašymas mums: „Susitaikinkite su Dievu!“ Tapkite dangiškojo Tėvo vaikai! Pareikite namo prie mano širdies, užsidekite dangiškuoju džiaugsmu ir prisipildykite dangiškąją ramybe! Leiskite Dievui iš tikro būti Dievu Jūsų gyvenime! Siekite Jėzaus teisingumo! Siekite dangiškojo gyvenimo ir jo pasireiškimo jau šiame pasaulyje! Susitaikykite su Dievu visomis prasmėmis!
Vaikams daugiau nieko taip nereikia, kaip harmonijos. Gali būti, jog namie praūžė audra, tačiau po jos turi vėl nušvisti saulė. Jiems reikia saugumo ir harmonijos, tėvų, kurie tvirtai stovi drauge. Mums reikalinga kūrinijos harmonija, kad galėtume joje pailsėti. Mums reikalinga harmonija mūsų santykiuose, o ne nuolatinė kova ir ginčai. Mums svarbu harmonija dirbant vieniems su kitais. Harmonijos mums reikia bendruomenėse, kad Dievo šlovinimas nebūtų farsas. Harmonija, šis susiderinimas vieniems su kitais,– tai mūsų ilgesys. Kas negali gyventi harmoningai, žino, kokia ji svarbi.
Dievas mums siūlo harmoniją. JIS nori, kad mūsų širdys – Jo ir mano – plaktų vienu ritmu. Jis nori neribotai pripildyti mus Šventąja Dvasia. Todėl JIS padarė viską, kad ištrintų mūsų nesėkmes ir atvertų kelią prie Jo širdies. JIS yra šalia ir laukia, kada mes pagaliau ateisime.
Atsisakykime žmogiškų nuomonių įvairiais klausimais (pvz., Ženevo teorijos) ir sekime Dievo valia kūrinijai. Paleiskime savo smulkmeniškąjį teisumo siekimą ir leiskime Jam būti mūsų teisėju. Gyvenkime Jam ir su Juo, o ne sau patiems. JIS turi būti mūsų tikslas ir mūsų kelias. Darnoje su Dievu: kas gi gali mums pasipriešinti?! Ir mūsų širdis bus pilna ramybės, pilna džiaugsmo Juo, savo Išvaduotoju.

Dėkoju, dangiškasis Tėve, kad Tavo vardas yra: AŠ ESU ČIA. Taip, Tu esi su manimi, nes Jėzus mane nuplovė. Tu esi šalia ir palaikai, – galiu būti linksmas ir drąsus. Tu gyveni manyje, aš turiu Tavo džiaugsmą ir Tavo ramybę. SU Tavimi galiu gyventi aukščiausio laipsnio harmonijoje. Kaip gera, kad esi mano Tėvas!