Dangiškieji turtai – 2018.07.22

Tėvas atsakė:
Vaikeli, tu visuomet su manimi, ir visa, kas mano, yra ir tavo.
Evangelija pagal Luką 15, 31

Kartą buvo labai alkana beždžionė. Ištiesiau jai bananą, kurį ji bandė pagriebti. Bet jai nepavyko! Rankoje ji jau laikė lazdą. Ir kiek bebandytų paimti bananą savo pilna ranka, jai nesigavo. Taip ji ir liko alkana, ji turėjo susitvarkyti su savo lazda. Vargšė, kvaila beždžionė!!
Panaši priežastis yra ir tam, kad mes, “krikščionys“ tiek nedaug dangiškųjų turtų turime: mes esame “beždžionės“. Mes nepaleidžiame to, ką turime, tam, kad gautume tai, ką mūsų Tėvas mums paruošęs. Tikrai kvaila!
Žinome – pas Dievą visi esame turtingi. Ne tik kantrybe, išmintimi ir gailestingumu, bet ir turtais, doleriais, auksu, deimantais bei sidabru. Kuomet Corrie ten Boom nebeturėjo pinigų kelionėms, ji pagalvojo: Dievas turėtų karvę parduoti. Ir nuolat kažkaip, kažkokiu būdu, ji gaudavo pinigų, kurių jai būtinai reikėdavo. Dievas nėra žmogus, JIS nėra šykštus, taupus ar skurdus! JIS itin dosnus, duoda daugiau negu būtina, pilnai mus aprūpina, nėra žinomos JO meilės ribos. JO dangus yra pilnas dalykų, kurių mums taip būtinai reikia! Mums tereiktų juos pasiimti…
Jėzus dažnai kalba, jog turime atiduoti savo turtą, turėtume atiduoti net ir save pačius bei numirti. Kai kurie atiduoda dešimtinę ir jiems tai be galo sunku. Vis dėlto Jėzus nori daug, daug daugiau: JIS nori visko! Ne tik tavo širdies, bet ir tavo piniginės! – nes JIS žino: Jeigu neatiduosi to, ko įsikibęs laikaisi, tavyje nebus vietos Jo turtams.
Dievą dažnai įsivaizduojame esant tokiu, kokie mes patys esame. Vis dėlto Dievas norėtų, jog siektume būti tokie, koks yra JIS. Dosnus, be rūpesčių, be ribų, kupinas tikėjimo ir vilties, gailestingas, ne toks smulkmeniškas… JIS yra nuostabus. JIS mielai apdovanoja Savo vaikus!

Dėkoju, Jėzau! Tavyje turiu viską, ko man reikia. Tavęs man visiškai pakanka. Tu rūpiniesi manąja siela, taip pat ir mano kūnu. Dosniai visko dovanoji! Atleisk už mano mažą tikėjimą! Atleisk už smulkmeniškumą!! Atleisk už blogą taupumą!!! Viešpatie, norėčiau būti labiau toks, kaip Tu.
———————————————
P.S. Mano Gabrieliui einasi geriau. Jis reaguoja į klausimus, šiek tiek judindamas galvą. Jis vis dar daugiausia miega, bet viską girdi. Kojos žaizda infekuojasi; – smūgio metu buvo kiek sutriuškinta, o dabar audiniai apmiršta. Juos reikės pašalinti. Dėkoju už jūsų maldas. Jos neša mus virš viso šito ir labai padeda mažajam. Gydytojas labai patenkintas gijimo eiga.

Reklama

Nerami siela – 2018.07.21

Kodėl tokia liūdna, mano širdie?
Kodėl taip nerimsti mano krūtinėje?
Turėk viltį Dieve!
Juk aš dar šlovinsiu jį –
savo Gelbėtoją, savo Dievą.
Psalmė 42, 6.12 ir psalmė 43, 5

Triskart ta pati eilutė taip netrukus viena po kitos! – tai turėtų būti labai svarbi eilutė.
Kiekvienas pažįsta tą jausmą, kai siela yra nerami bei nežino, ko nori. Kuomet ji nėra patenkinta, o nori bėgti tai šen, tai ten, ir kai ji tai vieno nori, tai kito, bet nepaisant nieko visvien išlieka nerami. Kuomet siela yra užgauta bei nenori priimti jokios paguodos, kuomet ji tiesiog nenuraminama, nori būti vienumoje, kuomet nusivylusi gyvenimu, neberanda jokio džiaugsmo jame, o viskas tėra pilka pilkumoje… blogai, tokia padėtis.
Kaip gerai, kad Jėzus yra šalia! JIS automatiškai pašalina kiekvieną problemą, nepripildo mus nuolatine “Aleluja – būsena“, bet paprasčiausiai būna šalia mūsų esant poreikiui. Vien tik JO buvimas šalia yra visų problemų sprendimas. JO buvimas nuramina mūsų nerimstančią sielą, guodžia esant sielos poreikiams, padeda turint kūniškų nusiskundimų, o mus pačius nuramina bei sustiprina pačiuose didžiausiuose sunkumuose.
O,  Jėzau, kaip gerai, kad TU esi šalia!!!! – taip dažniausiai skamba mano malda. Ir kabinuosi iš visų jėgų į JĮ, mano Viešpatį. Noriu JUO pasitikėti, nes JIS jau įrodė Savąją meilę. Noriu eiti su JUO susikibus rankomis, kaip geriausi draugai, viskuo tarpusavy besidalinantys.
Aš jau žinau – JIS visa laiko Savo rankose. Nebėra jokių kvailų atsitiktinumų. JIS yra Viešpats!
Ir taip šioje situacijoje dėl savo sergančio berniuko, noriu viską atiduoti į JO rankas. O, kaip sukasi mintys ir niekaip nerimsta! Kokia kerštinga yra širdis! Kiek įtarimų apie gelbėtojus kyla mano protui, ar tikrai jie viską gerai daro! Koks mažas vis tik mano tikėjimas visagaliu bei nepaisant nieko mylinčiu Dievu!
Ir čia aš tariu NE. Taip nebenoriu. Noriu pasitikėti JUO, JAME surasti ramybę ir tik JAM už viską dėkoti. Esu toks laimingas, kad mano berniukas gyvas, vadinasi, ir visa kita galiu JAM patikėti. JIS pradėjo gerą darbą, JIS jį ir užbaigs!

Dėkoju, Jėzau, Tu atnešei mums Išganymą! Tu esi Padėjėjas, Paguoda, Draugas ir Išgelbėjimas! Tu esi kelias, tiesa ir gyvenimas! Taip, aš pasitikiu Tavimi. Laukiu Tavo sprendimų, Tavojo gydymo, Tavo gailestingumo bei Tavo įsikišimo. Laukiu Tavęs, o mano siela Tavyje ras ramybę.

Gabrielius gyvas! – 2018.07.20

Bet reikėjo puotauti bei linksmintis, nes tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo, buvo žuvęs ir atsirado!
Evangelija pagal Luką 15, 32

Koks didis palengvėjimas bei džiaugsmas apima, kai mirtis ir krizė įveikiama, o žmogus – gijimo kelyje! Aleluja! Tai Dievas sugriebė ir padovanojo naują šansą! Ir štai pirmą kartą niekas nebesvarbu – mirtis nugalėta, o tai yra svarbiausia! Visa kita susidėlios į vietas.
Mūsų sūnus Gabrielius nekvėpavo, jo brolis prišaukė jį į gyvenimą. Jis gulėjo komoje, o dabar jis vis miega, ir miega, ir miega. Kojos ir rankos sveikos, jis galės kasytis ir sukiotis; kvėpavimo aparatas išjungtas, maitinimo bei kvėpavimo šlangelės ištrauktos. Mes tik džiaugiamės, kad jis buvo miręs, o dabar vėl gyvas! Ir mes tik laukiame, kad jis atmerks akis, kol jis ir vėl atsibus. Mes dar nežinome, kokia žala yra padaryta, bet mes toookie laimingi, kad jis gyvas! Mes tiesiog ir toliau lauksime, Dievas tvirtai laiko berniuką Savo stipriose rankose.
Kartais Dievas nusprendžia kitaip ir mylimą vaiką pasiima pas save. Kodėl?? Klausimams nėra galo, ir jie neturi atsakymų. Prislėgtumas didelis, mieguistumas, tuštumos jausmas bei  bejėgystė. Kaip su tuo gyventi?
Dievas padeda. Juk tai ne bausmė už nusikaltimus ar nuodėmes. JIS peržvelgia Savo žvilgsniu ir nusprendžia geriausiai, net jei mums tai labai labai sunkiai pakeliama. Bet JIS pats yra šalia, JIS guodžia, suteikia naują viltį bei naujų jėgų. Mes nesuprantame JO, mes nežinome JO elgesio priežasčių, bet JIS mums apsireiškia kaip meilės Dievas. Logiškai nesuprantama, bet širdimi pajuntama. JO Dvasia mumyse padaro aiškiu visa, kas susideda į tikėjimą: viltis, paguoda, drąsa, stiprybė, kantrybė, švelnumas, net ir didžiulis džiaugsmas bei ramybė randa sau vietą. JIS yra Viešpats, kaip tai gera!!
Knygoje “Trobelė“ puikiai perteikta panaši problematika. Man tai atsakė daug, daugelį klausimų.
Dievas yra Viešpats, gyvenimo ir mirties Viešpats. JIS myli gyvenimą, apsčiai jo turi, apsčiai dovanoja ir mums … JIS gyvena mūsų širdyse ir ten JIS mus veikia: Išganymas tampa tikras ten, kur JIS gyvena.

Dėkoju, Jėzau, Tu esi Viešpats! Mirties ir velnio, nuodėmių ir tamsybių! Kaip gera, kad galima Tavimi pasitikėti! Tuomet širdis nurimsta ir įsivyrauja beribis džiaugsmas. Taip, Viešpatie, ateik į mano širdį ir valdyk ją!!! Taip, Viešpatie, džiaugiuosi ir manoji širdis yra rami. Juk Tu esi mano Viešpats!

Buvo tiek daug žinučių, elektroninių laiškų, klausimų, negaliu atsakyti jų visų! Bet esu toks laimingas, kad turiu tiek daug brolių ir seserų, besimeldžiančių už mus, siunčiančių mums tiek gerų žodžių ar tiesiog apie mus galvojančių; – nemaniau tai esant įmanoma. Dėkoju už Jūsų gerus žodžius ir jūsų maldas, kurių Dievas tikrai nepaliko neatsakytomis!!! Būkit palaiminti!!
frank

Malda Gabrieliui

Vakar mano sūnų Gabrielių labai stipriai partrenkė mašina. Jis skrido 30 metrų ir triskart trenkėsi galva į žemę. Visai nekvėpavo. Kai brolis pašaukė, jis grįžo atgal į gyvenimą. Naktį išvežėme Gabrielių į Kauną, į neurochirugijos skyrių, ten jam operavo galvą. Būklė labai sunki, daktarai sako, kad jis gali neišgyventi arba galva bus sunkiai pažeista.

Dėl to prašau jūsų maldos.

Ačiū jums visiems, telaimina jus Dievas!

Dievo baimė – 2018.07.09

Pagarbi Viešpaties baimė yra išminties pradžia
Ir Šventojo pažinimas yra įžvalga.
Patarlių knyga 9, 10

Tikėjimo kelio pradžioje dažnai lydi Dievo baimė. JIS parodo mums visas mūsų nuodėmes ir klaidas, visus netobulumus bei dėmes. Blogai! Už tai mūsų gali laukti tik amžinasis pasmerkimas.
Vis dėlto yra Malonės Žodis: Mano vaike, Aš myliu tave, Aš atleidžiu tau viską! – ir štai užsiliepsnoja vilties švieselė mumyse. Kai tik mes priimsime šią malonę ir atleidimą, pripažinsime juos galiojančiais, tuomet prasiverš džiaugsmo srovė. Širdis tuomet džiūgaus be galo, džiaugsmas bus tikras ir nesibaigiantis! Visaapimanti Dievo meilė nugali bet kokią baimę! Koks geras yra mūsų Viešpats!!
Visi nuogąstavimai ir Dievo baimė praeina, kuomet mes priimame JO malonę bei teisingai JĮ regime. Tuomet iš nuogąstavimų ir baimės ateina šlovinimas ir meilė.
Mes nesam tiesoje prieš Dievą skaitydami knygas, žiūrėdami pamaldžius filmus, lankydami visas konferencijas ar mintinai besimokydami Bibliją. Taip pat ir joga, meditacijos, panardinimai, reiki, kosminė energija, geros moralinės nuostatos, humaniškumas ir kiti dalykai mūsų neišgelbės. Tik Šventojo pažinimas ves mus tolyn.
Mes turime pažinti Dievą, visų gerų dalykų Tėvą! Mes turime pažinti Jo Sūnų Jėzų, Mesiją, Atpirkėją! Mes turime į savo širdį pakviesti Šventąją Dvasią tam, kad taptume naujais žmonėmis!
Kuomet pažįstu Dievą asmeniškai, tuomet atsitraukia bet kokia baimė. Tuomet į mano gyvenimą ateina įžvalga, kurios šiaip jau niekur nenusipirksi. Tikrai, yra tas asmeninė bendrystė su Tėvu, Jėzumi ir Dievo Dvasia. Tuomet nurimsta klausimai, tuomet įžvalga yra šalia.
Baimė sugrįžti į senąjį gyvenimą, paskatina mus išsigąsti savo nuodėmių. O mes trokštame naujo gyvenimo! Mes norime gyventi SU Dievu!! Ir štai taip pilni baimės, mes nusigręžiame nuo nuodėmių; – nebegalime meluoti ar apgaudinėti, vogti ar platinti gandus bei regzti intrigas. Mes puikiai žinome, jog tuomet susilpnės mūsų ryšys su Viešpačiu, tuomet vėl užklups ir užvaldys tamsa. Ne, niekas to nenori! Dėl to būkim atidūs ir artimai glauskimės prie Viešpaties!

Dėkoju, Jėzau! Tu esi kelias, tiesa ir gyvenimas! Su Tavimi praeina tamsa ir aš vėl galiu regėti Tėvą. Taip ir turi būti, nenoriu kelio atgal!!! Dėkoju, Tu esi mano Padėjėjas, Išgelbėtojas ir Draugas!

Nuo pareigos iki atleidimo – 2018.07.08

Jėzus sako:
Jei jis (tavo brolis) septynis kartus per dieną tau nusižengtų ir septyniskart kreiptųsi į tave, sakydamas “Gailiuosi“, – atleisk jam.
Evangelija pagal Luką 17, 4

Jėzus nesako, jog mes turėtume laukti, kol mūsų brolis pasikeis. JIS sako: Jeigu jis gailisi – atleisk jam. Tai didelis skirtumas, nes pokyčiai dažniausiai užtrunka itin ilgai. Mes norime pasikeisti, bet mums tai sunkiai sekasi. Vis užtrunka ir užtrunka, kol mums pagaliau pavyksta apleisti senuosius kelius bei pradėti eiti naujais. Norime broliui suteikti galimybę bei investuoti į jį savąją viltį.
Jėzus kalba apie atleidimą, o ne apie naivų nutrūktgalviškumą. Jeigu kartą mane kas nors apgavo, turiu atleisti, bet kitąkart aš būsiu atsargus! Taigi daugiau taip naiviai nebepasitikėsiu. Dėl to Viešpats mums davė protą. Mes spinduliuojam meilę, tačiau taip pat mes žinom – pasaulis vis dėlto yra blogas. Juk nebesuklupsime ties kiekviena gudrybe, lyg būtume kvailiai.
Ypatingai nekrikščionys sutuoktiniai mėgsta remtis šia pareiga atleisti ir jokiu būdu nėra linkę keisti savo elgesio. Jėzus trokšta, jog mes atleistume, bet ne todėl, kad esame kvaili, naivūs ar lengvas grobis, ar esam alkoholikai. JIS galvoja taip: Atleisk, bet būk protingas, nebūk greitas pasitikėti! Tu man esi itin vertingas, nenoriu, jog tave dažnai apgaudinėtų ar tau meluotų! Tu iš tiesų turi vertę, didelę vertę ir kiti neturi teisės naudoti tavęs kaip kojų kilimėlio! JIS saugos tave.
Jėzus trokšta, jog tu savajam broliui dažnai atleistum bei nuolat turėtum vilties jo gailesčiui bei keitimuisi. JIS rodo puikų pavyzdį. JIS dažnai tau atleidžia tavąsias kaltes ir kai tu septyniskart arba septyniasdešimtkart per dieną pas JĮ ateini ir išpažįsti: aš nusižengiau, atleisk. JIS vis iš naujo atsisuka į tave bei viliasi tavimi. Vienąkart tau tai pavyks – tą JIS žino! JIS regi tavo širdį ir žino, ar tu žaidi su JUO, ar turi rimtų ketinimų.
Priklausomybių turintys asmenys turi didelių problemų su atleidimu, mat jie septynis arba septyniasdešimt kartų per dieną nusižengia. O Jėzus jiems sako: Aš atleidžiu tau, aš nepykstu ant tavęs, pamirštu tavąjį nusižengimą, ir aš nesmerksiu tavęs. – Bet JIS taip pat sako: Būk išmintingas, naudok savo protą! Kuomet tu nori pasikeisti, tau reikia kitų žmonių arba mano pagalbos. Klausykis manęs, sek Dvasia! Tau nereikia išvien nusižengti, tai blogai veikia, tai griauna tavo savivertės likučius! Eikš, surask manojoje širdyje ramybę ir taiką, o tada leisk mums abiems pagalvoti, kaip mes įveiksime priešą.
Būk drąsus! Žvelk į JĮ, remkis JUO, kurk artimą ryšį su JUO, pasijuok iš problemų, neklausyk vilionių, – tau to visai nereikia! Juk JIS išlaivino tave.

Dėkoju, Jėzau! Tu nepasmerki manęs, nors esu aš tik silpnas žmogus! Tu vis iš naujo viliesi dėl manęs bei stovi mano pusėje! Matau, jog kai kuriose srityse aš jau pasikeičiau, meldžiu, padėk man ir sunkiuose dalykuose! Dėkoju, jog myli mane, jog sergi už mane, atleidi ir nesmerki manęs, žinai problemų sprendimus bei turi kantrybės, kol aš visa suprasiu. Dėkoju!!!

Gera paguoda – 2018.06.07

Jėzus sako:
Nepaliksiu jūsų našlaičiais.
Evangelija pagal Joną 14, 18

Visas tekstas, kurį tąkart tarė Jėzus, skamba taip:
Aš paprašysiu Tėvą, ir jis duos jums kitą Globėją, kuris liktų su jumis per amžius, – Tiesos Dvasią, kurios pasaulis neįstengia priimti, nes jos nemato ir nepažįsta. O jūs ją pažįstate, nes ji yra pas jus ir bus jumyse. Nepaliksiu jūsų našlaičiais – ateisiu pas jus.
(16-18 eilutės)
Jėzus itin susirūpimęs dėl Savo vaikų, kuriuos Tėvas patikėjo JAM. JIS nori niekuomet nepalikti jų vienų! JIS nenori palikti jų čia, žemėje, be apsaugos, nes žino JIS – ateis vilkai. Taigi taip, kaip nekentė Jėzaus, taip nekęs ir JO mokinių. Dėl to JIS pažada: Aš atsiųsiu jums Globėją, Guodėją, Padėjėją, Draugą, Tiesos Dvasią, Dvasią, kuri primins jums manuosius žodžius, galingąją Dievo Dvasią, kuri veikė jau kuriant pasaulį (panašiai 2 Biblijos eilutėje skaitome apie Dievo Dvasią!).
Šią Dvasią JIS siunčia mums tam, kad JI galėtų gyventi mūsų širdyse. Mūsų kūnas turėtų būti JOS šventove. Šventove, kuri šlovintų Jėzų ženklais ir stebuklais, paguodos žodžiais, džiaugsmu ir ramybe … tiesiog visu tuo gėriu, kurį galima rasti pas Dievą. Šventoji Dvasia gyvena mumyse, nes Jėzus Ją atsiuntė mums! Mes turime ieškoti Jos stiprybės ir nuolat melsti dar daugiau Šventosios Dvasios! Turime padaryti Jai vietos savyje, ir pasakyti, jog Ji gali daryti su mumis ką tik nori. Norime būti disponuojami Jos lygiai taip pat, kaip kad esame Dievo dispozicijoje. Turime nagrinėti visa, ką Jėzus pasakė apie Ją, kaip labai JIS brangino Ją bei buvo priklausomas nuo Jos vedimo. Turime skaityti Apaštalų istorijas, Naujojo Testamento laiškus, taip studijuoti Šventosios Dvasios veikimą bei priimdami tai kelti sau reikalavimus. Norime kaip ir apaštalai patirti stebuklus, regėti ženklus, jausti Dievo buvimą ir Jėzaus Evangeliją nešti visam pasauliui su Jos pagalba!
Dievo Dvasia yra neatskiriama nuo Dievo, neatskiriama ir nuo Jėzaus. Tėvas, Sūnus ir Dvasia yra viena, ir vienu metu būna Dievas Tėvas, Sūnus ir Dvasia. Mes negalime to suprasti; – prirašyta šimtai knygų, protingiausi teologai bergždžiai mėgino tai paaiškinti. Protu mes to nesuprasime, tik širdimi. Jeigu pažįstame JĮ, visi klausimai išsisprendžia.
Jėzus sako, jog JIS yra su mumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos. JIS yra!
Tėvas yra su mumis, visai kaip yra su Jėzumi (Jn 16, 32).
Šventoji Dvasia gyvena mumyse.
Kiekvienas džiaugiasi, kuomet kiti jam šlovę ir garbę atiduoda. Tėvas džiaugiasi, kuomet mes Sūnui dėkojame, Dvasia džiaugiasi, kuomet mes Tėvu tikime, Sūnus džiaugiasi, kuomet mes Šventąją Dvasią mylime. Ir nėra jokio pavydo. Dėl to galime melstis Tėvui arba Sūnui, arba su Šventąja Dvasia kalbėtis. Ir nesuklysime. Ramina, tiesa?

Dėkoju, Jėzau, jog siunti Šventąją Dvasią! Mums taip reikia paguodos, išminties, globos, Dvasios pagalbos! Mums reikia gydančios rankos mūsų kūnui, kuomet mes sergam ar esam silpni. Mums reikia Jos jėgos, kuomet mes pasakojame apie Tave. Mums reikia ryžto ir pasitikėjimo, kurį suteikia Dvasia, kai mes meldžiamės, ypač kai meldžiamės už kitus žmones. Kaip gerai, jog nesam našlaičiai!!