Jėzaus įstatymas – 2018.02.20

Nešiokite vieni kitų naštas, ir taip įvykdysite Kristaus įstatymą.
Galatas 6, 2

Taip, būtų nuostabu, jei taip būtų! Bet mes nenešame savo brolių ir seserų naštų, o tarsi erelio akimis žvelgiame į jų klaidas ir silpnybes. Mūsų pačių naštos yra sunkios ir mes norime tikros užuojautos, užtarimo ir dėmesio. Tačiau kiti yra tingūs, turi savo kalčių arba nesupranta pačių paprasčiausių principų.
Jei parašyta taip aiškiai, kiekvienas pastebi, kad taip nėra. Ne viskas sukasi apie mane! Aš pats nustatau mastelį! Aš teisiu, bet pats nenoriu būti teisiamas!
Viskas bus kitaip, jei priimsime Kristaus naštą, skirtą kitiems žmonėms. Tada išmoksime žiūrėti Jo meilės akimis. Suprasime, kaip Jėzus mato kitus žmones, kaip JIS juos myli, kaip JIS nori jiems gera. Ir tuomet šito jiems ir melsime. Tai yra lengva malda – mes laimėjome kitą, net jei dabar jį sunku pakęsti. Bet turime Jėzaus Kristaus viltį!
Vakar stebėjau vieną porą. Jie susitiko vedami vargo (jie dar nesusituokę). Bet abu yra nelaimingi – atrodo, kad jie žino, jog Dievas nepritaria jų santykiams. JIS nori jiems geriausio, o tai reikštų išsiskirti. Abu užstrigę tikėjime ir neina priekin. Šiuo metu jie nepaklūsta Viešpačiui, bet eina savo keliu. Kai visa tai pastebėjau maldoje, širdį prislėgė didelė našta, nes jie abu man labai labai patinka. Visą dieną labai liūdėjau. Bet tada prisiminiau viršuje parašytą eilutę ir pamaniau: „Kristus nori nuimti mano naštą!“ Bet kaip galiu ją Jam atiduoti? Tada pagalvojau: aš atiduodu Jam atsakomybę už mylimus brolius ir seseris. Aš meldžiu jiems geriausio, bet Jis atsakingas, kad paverstų tai į gera. Labai apsidžiaugiau ir man palengvėjo. Taip, Jis neša šią naštą daug geriau nei aš!
Štai taip Jėzus neša mano naštą, o aš nešu Jo. Man šis bendradarbiavimas yra gražus, nes JIS niekada manęs neapkrauna. Kartais aš pats save pernelyg apkraunu ir tai spaudžia mane prie žemės. Bet aš galiu atiduoti naštas Jam ir lengvai eiti per gyvenimą. Ir maldoje galiu nešti kitų naštas, atnešti Jėzui.

Ačiū, Jėzau, Tu paimi mano naštas ir atsakomybę! Tu rūpiniesi manimi ir viskuo. Todėl aš galiu maldoje lengvai ir džiaugsmingai prašyti, be jokio rūpesčio. Tu manimi rūpiniesi, Tu neši visas naštas ir randi sprendimus!

Reklama

Rūpesčių kalnai – 2018.02.19

Keliu akis į kalnus –
Iš kur ateis man pagalba?
Pagalba man ateina iš Viešpaties,
Kuris padarė dangų ir žemę.
Psalmė 121, 1-2.

Taip, rūpesčių kalnai, tie, kurie pasiruošę mus prislėgti! – kurgi jūs? Jų nebėra. Ar tu dar meni, kokius rūpesčius turėjai prieš mėnesį, prieš metus ar prieš dešimt metų?
Štai jie praeina, mes užsimirštam, apsisukam ir dairomės naujo rūpesčių kalno. Ir kuo ilgiau į jį žiūrime, tuo didesnis jis darosi, kol ima mus ir prispaudžia. Bauginantis tokiais kalnais apsuptas gyvenimas! Žiūrėk, vienas iškyla po kito, grasina mums pačiu blogiausiu, tada kažkaip nutolsta, vietą užleisdamas naujam. O mes esam tokie kvaili ir kiekvienąkart su nerimu stebimės!
Mes nematome Jėzaus anapus kalnų, net jeigu JIS daug didesnis už rūpesčius. Vietoj kalnų mes turėtume matyti Jėzų. Net ir esančiam patyrusiu krikščionimi, būna sunku visus rūpesčius bei naštas patikėti tik JAM vienam. Patikėti taip lyg tai būtų tik JO reikalas. Ir štai pačiam nebereikia dėl to rūpintis… Manau, jog to išmokti yra kur kas sunkiau nei mokykla, išsilavinimas, vairuotojo pažymėjimas ir visi kiti egzaminai kartu sudėjus.
Kada gi išmoksiu aš pagaliau, visus reikalus patikėti tik JAM, JAM VIENAM?
Iki šiol JIS visuomet mane gelbėjo. Buvo tiek daug rūpesčių, tiek daug poreikių, visų jau ir prisiminti nebegaliu. Jie paprasčiausiai pasimiršo, nors buvo gerokai apsunkinę mano gyvenimą. Tačiau savo Viešpaties aš neužmiršau. Ir štai, kai tik pasirodo koks rūpesčio kalnas, aš vis dažniau ir vis greičiau pasineriu į maldą. Pradžioje jis būna gan mažas, bet jis linkęs augti, jei pakankamai ilgai į jį žiūri. Na jau ne, geriau jau aš pakankamai ilgai žiūrėsiu į Jėzų, žiūrėsiu į JĮ tol, kol mano tikėjimas taps toks tvirtas, kad kalnas jau nebebus problema, tiksliau tol, kol kalnas taps JO problema!
Iki šiol Viešpats man padėjo ir aš esu tikras – JIS gelbės mane ir toliau, tol, kol esu JO tiksluose.

Dėkoju, Jėzau! Tu esi ištikimas man, net jei aš vėl ir vėl patenku ant rūpesčių kalno. Atleisk, kad ne visuomet iš karto Tavimi pasikliauju! Atleisk, kad mano tikėjimas toks silpnas, nors Tu taip dažnai, Tu visada man padėdavai! Viešpatie, man reikia Tavo Šventosios Dvasios, kuri padėtų man stipriau tikėti!

Pavargęs ir bejėgis – 2018.02.18

Duokite jėgų pavargusioms rankoms,
Paremkite drebančius kelius,
Sakykite tiems, kurie baiminasi:
“Būkite stiprūs! Nebijokite!
Štai jūsų Dievas!“
Izaijo 35, 3

Kartais būname tokie pavargę ir visiškai išsisėmę. Biblijos skaitymas tampa darbu, malda – kančia. Kažkaip jokio atsakymo, jokio tikslo, tik nuovargis, mieguistumas bei vienintelis noras – turėti ramybę.
Dievas mums kartais atsiunčia tokius laikus. JIS nori patikrinti mūsų ištikimybę. JIS nori žinoti, kaip ji mumyse atrodo iš tikrųjų, taip pat JIS nori, kad mes patys žinotume: Ar aš esu ištikimas?
Mes viską žinome apie Dievą ir apie mūsų sekimą JUO. Tačiau nuovargis būna toks slegiantis, o abejingumas toks stiprus, kad vos begalime pasikelti. Mums viskas būna visvien.
Dievo tai visiškai negąsdina. Nes JIS regi mūsų praeitį, dabartį ir ateitį vienu žvilgsniu. O va mes kenčiame, mus gąsdina mūsų abejingumas. JIS žino, koks bus rytojus arba kokia bus kita savaitė, dėl to JIS turi kantrybės, nepyksta ir nemato priežasties nerimauti; – visiškai priešingai nei mes.
Nes JIS pažadėjo užbaigti tavyje gerąjį darbą, kurį JIS pradėjo. JIS veikia tavyje ir nesiliaus tol, kol nebus pasiekęs Savojo tikslo. Tu esi JO rankose; – saugus ir užtikrintas, net jei tu to nepastebi.
Dievas prašo tavęs: prisimink tai, kas tau svarbu, savo didžiuosius sprendimus dėl JO. Pasitikrink, ar iš tikrųjų nori gyventi dėl JO. Kokie ginčytini klausimai kyla dėl JO vietos tavajam gyvenime? Ar kol esi jaunas, nori ką nors sukurti amžinybei? Ar nori gyventi tik dabartimi? Kam, būdamas senas, nori atiduoti savo paskutines dienas bei metus?
Dėl to duok jėgų pavargusioms rankoms ir sustiprink drebančius kelius! Kreipk savo akis į tikslą: į Jėzų Kristų. Ir bėk tolyn, gal iš pradžių kiek bejėgiškai, netvirtai, bet vis stipriau, su didesne jėga. JIS to vertas! JIS padeda bėgti! JIS užtikrintai nuves tave link tikslo!

Dėkoju, Jėzau! Tu neapleidi manęs bejėgystėje, Tu kvieti mane, Tu drąsini mane! Ir kai aš pagaliau atsistoju ir kai pažvelgiu į Tave, Tu iš lėto pripildai mane nauja jėga. Taip, turiu išlikti Tavojoje tarnystėje, mano gyvenimas turi tikslą, turi prasmę, turi inkarą! Kaip gerai, kad Tu kantriai lydi manyje Savo geruosius tikslus; –  niekad nepaliksi manęs duobėje!

Ženklai ir stebuklai – 2018.02.17

O jie iškeliavę visur skelbė Žodį, Viešpačiui drauge veikiant ir jų žodžius patvirtinant ženklais, kurie juos lydėjo.
Morkaus 16, 20

Viešpats išsiuntė Savo mokinius, kad šie skelbtų visam pasauliui Evangeliją. JIS suteikė jiems galią sakydamas: Kurie įtikės, tuos lydės ženklai: mano vardu jie išvarinės demonus, kalbės naujomis kalbomis, ims plikomis rankomis gyvates ir, jei išgertų mirštamų nuodų, jiems nepakenks, ir jie dės rankas ant ligonių, ir tie pasveiks. Baigęs jiems kalbėti, Viešpats Jėzus buvo paimtas į dangų, o mokiniai iškeliavo po visą pasaulį skelbti Išgelbėtojo Evangelijos. Ir Viešpats buvo šalia jų, veikė drauge, jų žodžius sustiprindamas galingais ženklais.
Jėzaus tarnystė čia, žemėje, buvo ne tik pamokslavimas, bet ir nesibaigiantis ligonių ir kankinių gydymas. Manau, jog visą dieną JIS gydydavo ligonius, ir tik laiku tarp gydymų šiek tiek pamokslaudavo. JIS buvo Dievo Gailestingumas. JIS nuolat palaikė santykį su savo dangiškuoju Tėvu ir visuomet žinojo, ko Dievas nori. Taigi JO tarnystė buvo pilna autoriteto bei dieviškosios galybės.
Mokiniai elgėsi lygiai taip pat. Jie palaikė glaudų santykį su Tėvu ir žinojo, ko JIS nori. Tokiu būdu galėjo būti įgyendinami ženklai ir stebuklai. Taip pat ir Paulius kalba apie dieviškuosius ženklus kaip apaštalystės įrodymą.
Pats vienas žmogus negali padaryti stebuklų. Bet jeigu jis žino, ko nori Dievas, gali šito melsti ir tokiu būdu įgyvendinti. Jeigu aš žinau, kad Dievas nori išgydyti kurį nors žmogų, galiu to su pasitikėjimu melsti ir jau iš anksto už tai dėkoti. Nes JIS tai būtinai įvykdys.
Mūsų tarnystė bus tiek pilna dvasinio autoriteto, kiek ilgai ir glaudžiai išliksime santykyje su Viešpačiu. Jeigu mūsų tarnystė yra Žodis, tai JIS suteiks galios, kad žodis pasiektų širdis, kad gydytų jas bei keistų. Jei mūsų tarnystė labiau susijusi su praktine veikla, padarys JIS ją gyva ir žmonės šlovins Dievą. Juk egzistuoja tiek daug skirtingų galimybių ir tarnysčių! Bet reikia gyventi harmonijoje su JUO, tik tada visi dieviškieji komponentai visiškai išsiskleis.
Yra tokie užtarėjai, kuriems mieliausia visada melstis. Ir jie patiria stebuklą po stebuklo. Nes Dievas mielai išklauso jų maldas. Taip pat ir jų tarnystė yra laiminama dieviškuoju autoritetu, jei tik jie yra vienyje su JUO.
Arba muzikantai! Kaip galingai jie gali paliesti širdis bei atverti jas Dievui!
Net ir prie kasdieninio darbo prisideda dvasiniai komponentai. Kiek džiaugsmo ir palaiminimų patiriame dirbdami, jeigu veikiame išvien su JUO.
Tarnaukime taip, kaip kad JIS tarnavo. Klausykimės JO, JIS nori kažką pasakyti. Neturėtume apriboti JO tik tam tikrais dalykais, tačiau turėtume visur aplink JO darbus, ženklus, stebuklus bei žodžius regėti!

Dėkoju, Jėzau! Tu esi beribis! Tu pilnas gailestingumo, nes naudoji mane, tiek kitus ribotus žmones, ir per mus darai Savo darbus. Kaip gera būti Tavo naudojamam! Visa šlovė tik Tau vienam.

Karas ir teroras – 2018.02.16

Dėl ko niršta gentys, kodėl tautos tuščiai maištauja?
Psalmė 2, 1

Karas, pilietinis maištas, smurtas, sprogimai, teroras …. tai žinios, kurios mus pasiekia kiekvieną dieną. Tautos siaučia, yra apakusios. Kai kurie žmonės yra tokie agresyvūs ir fanatiški, kad gali susisprogdinti. Dabar niekas nebėra saugus, nes bet kur gali įvykti sprogimai. Kiekviena šalis ryt gali būti apimta pilietinio karo ir smurto. O kur mes esame saugūs?Tai paskutiniai laikai prieš tai, kol vėl ateis Jėzus – Karalius ir Valdovas. Todėl velnias kaip pamišęs bando išplėsti savo įtaką. Jis baiminasi šviesos ir sėja neviltį bei chaosą. Tačiau Dievas yra VIEŠPATS. JO dėka viskas bus baigta.Dievas sėdi dangaus soste ir juokiasi iš tautų. Šie maži žmogeliukai bando gyventi be Jo! JIS juokiasi ir šaiposi iš diktatorių, fanatikų ir visų, kuriems padeda velnias. Greit DIEVAS nužengs ir paskelbs teismą! Greit JIS prikels Savo teisingumo karalystę!Dievas akylai stebi Savo kaimenę. JIS prižiūri kiekvieną Savo vaiką ir neapleidžia nei vieno. Dievas – tvirtovė, į kurią mes bėgame ir kuri mus saugo. Net ir nelaisvėje Dievas yra su mumis ir teikia paguodą bei pagalbą. JIS apsisprendė dėl savo vaikų ne teroru ar diktatūra. Jame mes esame saugūs kiekvienoje situacijoje, būklėje ir bet kuriuo metu. Nes JIS yra VIEŠPATS, kurio žodis lemiamas.Priešas galingas, bet VIEŠPATS dar galingesnis. Todėl melskimės už savo kraštą, kad VIEŠPATIES meilė paliestų ir gelbėtų žmones. Aukokimės VIEŠPAČIUI ir būkime Jam meilės, gailestingumo, malonės ir nuolankumo pranašai.

Dėkoju, Tėve danguje, kad viską valdai. Kad ir norėtų tautos siausti toliau, netikintieji Tavęs nepažinti, būti toliau tokiais fanatikais: Tu tari paskutinį žodį. Net ir šiais neramiais laikais galiu Tavimi pasitikėti. Tu laikaisi man duoto žodžio. Taip, Tu esi VIEŠPATS.

Dangiškas Tėvas – 2018.02.15

Nes aš, VIEŠPATS, tavo Dievas,
laikau tavo dešinę.
Aš Tas, kuris tau sako:
„Nebijok, aš tau padėsiu!“
Izaijo 41, 13

Vakar vos nepatekau į nelaimingą atsitikimą. Važiuodamas apie kažką užsisvajojau ir tik vėliau pamačiau, kad priešais važiuoja automobilis, kuris nori pasukti į kairę. Jei būčiau važiavęs ir nepristabdęs… mašina būtų sudaužyta! Bet Viešpaties ranka įsiterpė, ir aš galėjau drąsiai aplenkti tą automobilį – stabdyti buvo per vėlu. Visas mano kūnas ėjo pagaugais.
Taigi mano gyvenimas yra visiškai priklausomas nuo Jo – to, kuris laiko mane savo stiprioje rankoje. Jau nuo vaikystės Viešpats laiko virš manęs savo stiprią, mylinčią ranką. Gyvenimas man norėjo kai ko kito, bet JIS neleido. JIS buvo Viešpats, kuris sakė: „Šis vaikas yra mano nuosavybė. Aš jį sukūriau, Aš jį myliu, noriu jo, jis mano!“ – ir niekas negali nieko padaryti prieš Dievo valią.
Taip, JIS yra tas, kuris yra paėmęs mano dešinę ranką, kuris man sako: „Nebijok, aš tau padėsiu!“ Kaip gera ir ramu tai žinoti: esu visiškai saugus Jo rankoje.
Jis apriboja visą blogį, visus gandus ir žodžius apie mane. Niekas negali peržengti šios ribos. Man galima padaryti daug žalos, bet JIS vis tiek yra šalia ir sako: „Iki čia ir ne toliau!“ Taip, galiu pasikliauti savo Dangiškuoju Tėvu. Jame esu saugus.
Daug blogio kiti žmonės padarė vienas kitam ir man. Kartais jaučiausi labai beviltiškai. Bet vėl ir vėl JIS buvo šalia, mane paguodė, suteikė naujos drąsos, atlygino nuostolius ir net davė netgi daugiau nei praradau. Koks nuostabus Viešpats yra mano Dievas!
Dažnai mąstau apie giesmę: „Jėzus – draugas amžinasis“… ir galvoju: taip, JIS tikrai yra draugas – ištikimas ir tas, kuriuo galiu visiškai pasikliauti. Nuostabu su Juo, kuris paima mano dešinę ranką ir ištraukia mane iš visokio purvo sakydamas: „Nebijok, aš su tavimi!“

O Jėzau, kaip galiu pakankamai Tau padėkoti už visa gera, kurį man teiki? Kaip labai Tu mane myli! Koks ištikimas man esi, niekada nesupainioji ir elgiesi taip, tarsi nebūčiau padaręs jokių klaidų. Taip, Jėzau, Tu esi Dievas, kurį myliu visa širdimi; noriu būti Tau ištikimas!

Džiaugsmas vietoj prislėgtumo – 2018.02.14

Visuomet džiaukitės Viešpatyje! Ir vėl kartoju: džiaukitės!
Filipiečiams 4, 41

Blogų įpročių arba žodžių išmokstama per tris dienas, bet gerų įpročių ir gerų žodžių išmoksite greičiausiai per 3 savaites…  Štai ką kartą sužinojau.
Panašiai ir su džiaugsmu. Mes labai greitai atpažįstame tai, kas blogai, ir išsiaiškiname visus netobulumus. Tačiau džiaugtis mokomės labai, labai lėtai. Viskas,kas gera, kažkaip nelenda į mūsų mintis ir galvą; o tai, kas bloga, daug greičiau.
Kartą atsikelęs ryte norėjau pasidaryti kavos, bet kavos nebuvo. Lauke tamsu, labai šalta, lietinga ir vėjuota, fui!!! Be abejo, yra daug tokių „fui“, su kuriais susiduriame. Vaikai išnaudojo visą dantų pastą… Šuniui būtinai reikia į lauką, tarsi dar nepakankamai šalčiau. O kur mano batai? Tikriausiai sūnui prisireikė… Ir per 5–10 minučių mano diena buvo užprogramuota: viskas blogai ir tik blogai, viskas atsisuko prieš mane…
Ir iš tiesų, diena nebuvo gera. Visur buvo tūkstančiai mažmožių, atsisukusių prieš mane. Džiaugiausi, kad vakare galiu likti namuose ir įšliaužti į šiltą patalą!
Tačiau Viešpats neleido man miegoti. Kai skundžiausi Jam apie savo skausmą, JIS pasakė: „Pats kaltas“ – ir viskas. Tada perleidau visą dieną dar kartą per savo mintis ir paklausiau savo minčių ir žodžių. Ir supratau, kad Viešpats buvo teisus. Aš pats negatyviai užsiprogramavau.
Kitą rytą pabandžiau viską daryti kitaip. Nėra kavos? Jokių problemų, vis dar yra arbatos! O šuo? Kaip gerai, kad jis nepadarė balos! O lietus? Praeis ir viskas nuostabiai išdžius… Viešpats man padėjo, nes paprastai taip greitai neišmokstu teigiamai mąstyti. Bet kadangi JIS yra mano VIEŠPATS, valdantis visas smulkmenas, džiaugsmas vis labiau augo. Dėkingumas ir džiaugsmas eina koja kojon. Dabar gali ateiti lietus ar audra ar sniegas: Viešpats yra Viešpats! Ir aš esu Jo vaikas. Kaip gerai būti dėkingam! Kaip gerai visada būti laimingam! Pamažu aplinkybės nebeturi reikšmės. Net nakties tamsoje ir liūdesy galime džiaugtis. Nes JIS vis dar yra Viešpats!

Ačiū, Jėzau! Tu vis dar esi Viešpats! Kartais maži dalykai nori mane prislėgti ir sunervinti. Bet su Tavimi, tinkamai žiūrėdamas, galiu tam pasipriešinti. Yra tiek daug gerų ir gražių dalykų! Bet geriausia yra tai, kad Tu visada su manimi. Dėkoju!!!