Link Pažadėtosios žemės – 2018.04.23

Nenusigąskite jų ir nebijokite. Viešpats, jūsų Dievas, eina priekyje jūsų ir pats už jus kariaus.
Pakartoto įstatymo knyga 1, 29

Izraelis pasiuntė vyrus į Pažadėtąją žemę, kad šie ją ištyrinėtų. Sugrįžę vyrai šią žemę apibūdino pačiomis gražiausiomis spalvomis. Vis tik jie priminė: ten yra milžinų, kurie sudraskys mus į gabalėlius! Ir tai visiems atėmė drąsą. Niekas nebenorėjo į Pažadėtąją žemę. Tuo tarpu Mozė pasakė šiuos žodžius (viršuje), primindamas visiems, kaip Dievas juos išgelbėjo nuo faraono, kuomet visi traukėsi iš Egipto, ir kaip JIS nuolat jiems gelbėdavo dykumoje; – nejaugi dabar ši problema JAM pasirodys per didelė? Nenusigąskite jų ir nebijokite!!
O mes kaip? Kaip dažnai baiminamės įvairių “smulkmenų“. Dievas kur kas didesnes problemas dėl mūsų jau yra išsprendęs! Žvelgiame tik į savo rūpesčių kalnus, į tuos, kurie taip apsunkina mūsų gyvenimą, į mūsų klaidas bei nesėkmes … tada iš tiesų nebematome Dievo. Užmirštame visa, kiek daug gero JIS mums yra padaręs. Mus tiesiog prispaudžia rūpesčiai. Ir nebelieka nei trupinėlio tikėjimo.
Dėl to yra taaaaaip svarbu laikytis to, ką mums pataria Biblija: Dėkoti. Prisiminti. Šlovinti Dievą. Pažinti JO žodį. Pažinti Dievą ir Jėzų.
Jozuė ir Kalebas kartu buvo tyrinėti Pažadėtosios žemės. Jie matė tuos milžinus, bet kartu žinojo: Mums tai pavyks! – nes Dievas mūsų pusėje.
Vis dėlto tauta nesiklausė. Taigi ji turėjo grįžti atgal ir 38 metus sukti ratus aukštikalnėje, vis ratu, vis aplink, ir dar vieną ratą, ir dar kartelį ir vėl iš naujo. Primena tavąjį gyvenimą? Vis ratu aplink? Vis tas pats, vėl ir vėl?
Dievas 38 metus laukė, kol Izraelis bus pasiruošęs užimti žemę. Mažatikiai išmirė, augo nauja karta, kuri nieko nebežinojo apie Egiptą. Ir štai su tokia karta Dievas užėmė žemę. Tai buvo vyrai su stuburu! Tai buvo patikrinti vyrai, stiprūs, teisingi, paprasti ir ištikimi Viešpačiui! Ne paslankūs skudurėliai, besibaiminantys normų… Ne, jie galėjo rizikuoti, rizikuoti vien dėl to, kad Dievas stovi jų pusėje. Jie nesibaimino ir neatsitraukė apimti įšgąsčio. Dievas ėjo priekyje jų ir už juos kariavo.

Dėkoju už naująją kartą, Jėzau! Ji drąsiai žengia pirmyn, tiesiai į tikslą. Jie aukoja gyvenimus dėl savojo Viešpaties. Ir Tu stovi su jais, atlaisvini jiems kelią, kovoji už juos. Aš jau senas, bet noriu priklausyti šiai kartai, o ne dūlėti ant sofos! Aleliuja, Tu išpildai Savąjį žodį!!

Reklama

Vidinis gydymas – 2018.04.22

JIS gydo sužeistas širdis
ir aptvarsto jų žaizdas.
Psalmė 147, 3

Kaip gera būti gerose rankose! Gyvenimas palieka nemažai žaizdų, ir retai randi kažką, kas galėtų užjausti.
Dievas yra kaip tėvas ir motina: JIS supranta kaip tėvas, JIS guodžia kaip motina. Čia lyg Dievas lėtai ir švelniai glostytų mums galvą ir sakytų: Būk drąsus, mano vaike, Aš esu su Tavimi!
Mūsų širdyje yra ir atvirų žaizdų, mes užkietiname savo širdį, kad mums niekada daugiau taip neatsitiktų, kad niekas nesužeistų. Bet Dievas paima šią kietumą, šį randą, suminkština jį Savo meile, ir prasiskverbia iki pat mūsų širdies gelmių. JIS juk jau viską žino, tik mes – ne. Dėl to JIS taip iš lėto, atsargiai, žingsnelis po žingsnelio, gydo sluoksnis po sluoksnio, lyg lupdamas svogūną, tol, kol JIS pasiekia Savo tikslą. Šis procesas trunka visą gyvenimą, bet vis daugiau mūsų būties aspektų išlenda į dienos šviesą, vis daugiau naujų savybių mes atrandame savyje, ir vis iš naujo stebimės Dievo kantrybe bei gerumu.
JIS puikiai žino, kokie žmonės mes esame; JIS juk sukūrė mus. Ir JIS iki galo įgyvendina tą idėją, kurią JIS turėjo mus sukurdamas.
Niekur nerasi tokios visa persmelkiančios paguodos kaip pas Jėzų. Dėl mūsų JIS perėjo mirtį; – JIS supranta apie mus viską, nes visą vargą JIS patyrė pats. JIS gali paguosti, JIS gali išgydyti! JIS uždeda Savo pirštus ant skaudančių, jautrių vietų tam, kad jas išgydytų.
Jeigu tik mes JĮ labiau sau atskleistume, o nebėgtume šalin kaskart, kai tik JIS tampa mums pernelyg artimas! Tiesiog paklausykime JO vienąkart! Leiskime JAM kalbėti! Neužtenka tiesiog apibūdinti JAM savo vargų, mes turime duoti JAM laiko, laiko paguodai, pagalbai, padrąsinimui ir gydymui. Reikalinga tyla.
Ar mes ją atlaikysime? Be muzikos ir facebook’o? Tik mes vieni su Viešpačiu? Ar triukšmas ir neramumai ir vėl neprasiverš, o mes – ar ir vėl nebėgsim tolyn?

O gydyk, Viešpatie! Žinau, tai bus skausminga. Prisiminimai yra per stiprūs, ne visuomet galiu atsilaikyti, ištverti, bet Tu taip atsargiai su manimi elgiesi, galiu Tavimi pasitikėti. Tikrai, galiu pasitikėti Tavimi, kad Tu išgydysi manąją širdį nuo visų piktų žaizdų. Tu juk nuostabus gydytojas!

Tikėjimas prieš baimę – 2018.04.21

O Jėzus tarė:
Kodėl jūs tokie bailūs? Argi jums tebestinga tikėjimo?
Evangelija pagal Morkų 4, 40

Situacija buvo tikrai nepatikima, tiesiog pavojinga gyvybei: bangos mušė į valtį, pamažu joje kaupėsi vanduo. Mokiniai buvo patyrę žvejai. Jie žinojo, ką tai reiškia, taigi išsigando dėl savo gyvybės. O Jėzus miegojo. JO diena buvo tokia įtempta, taigi JIS ilsėjosi. Mokiniai pažadino JĮ šaukdami: Ar Tau nerūpi, kad mes žūvame?? Jėzus atsistojo, pagrasino vėjui ir bangoms, ir štai jos akimirksniu nurimo. Tada JIS paklausė mokinių: Kodėl jūs tokie bailūs? Argi jums tebestinga tikėjimo?? Juos pagavo didi baimė, nes JAM paklūsta ir vėjas, ir bangos.
Kalbama apie baimę konkrečiose situacijose. Egzistuoja ir visur esanti baimė, logiškai visai neapčiuopiama, įtakojanti gyvenimą, bet kartu jos niekam neįmanoma priskirti, įvardinti. Apie tokią baimę Jėzus čia nekalba. JIS kalba apie konkrečią grėsmę mūsų gyvenimui.
JIS jau ilgai kartu su savo mokiniais, ir tiek stebuklų JIS jau padarė! Vis dėl to jie bijo. Tai kokia gi ta gydymo nuo baimės priemonė??
Vaistai nuo rūpesčių ir baimės yra tikėjimas. Bet mes patys jų negalime pasigaminti. Šį vaistą į mūsų širdį įdeda Šventoji Dvasia, tada, kai esame jai atviri. Kuomet mes žvelgiame į Jėzų, auga mūsų pasitikėjimas ir tikėjimas. Kuomet mes JĮ stebime, būtinai pastebėsime Jo meilę ir prielankumą mums. Kaip kad gėlės tiesiasi į saulę, auga į saulę, taip yra ir su mūsų tikėjimu.
Ant motinos rankų gulintis kūdikis neturi jokių problemų, jokių baimių, rūpesčių. Jis žino – ji turi pieno, jeigu šis išalktų, ji suvystys jį, kai tai bus reikalinga, ji teikia šilumą ir apsaugą. Taip kaip maži vaikai mes norime būti Jėzaus rankose.
Santykyje su JUO nebus vietos baimei ir rūpesčiams. Šie meilės santykiai įveikia visą blogį. JIS yra Tas, kuriuo mes galime pasitikėti kiekvienoje situacijoje. Ten, kur pilna šviesos, juk nėra vietos šešėliams!
Jeigu mes pažįstame JĮ, galime visiškai JUO pasitikėti. Dėl to sekame JĮ skaitydami Bibliją, stebime gamtoje, maldoje, tyloje ir regime JĮ visur aplink kasdieniniame gyvenime. JIS juk toks geras mums!

Dėkoju, Jėzau, kad galiu Tavimi pasitikėti! Tu atidavei Savo gyvenimą dėl manęs; – ar galėtum kažko dar svarbesnio dėl manęs atsisakyti? Dėkoju, Tu rūpiniesi manimi ir tik Tavyje manoji širdis saugi.

Brangi giminystė – 2018.04.20

O Jėzus jiems tarė:
Niekur pranašas nebūna be pagarbos, nebent savo tėviškėje tarp savo giminių ir savo namuose. 
Evangelija pagal Morkų 6, 4

Būdami krikščionys žinome: kai kuriose šeimose tarsi kovojame su vėjo malūnais. Jose – nėra jokio susidomėjimo Evangelija. Ypatingai sunku susituokusiems krikščionims, kuomet partneris nieko bendro neturi su tikėjimu.
Ir čia mes galime kalbėtis ir melstis, kviesti ir verbuoti, – visa tai nepadės. Lygiai taip pat galėtum pasikalbėti su gumine siena. Arba susilaukti itin aštrių reakcijų.
Vis dėlto Jėzus suteikia mums drąsos melstis už savo mylimus artimuosius. Čia slypi didis pažadas. Neturėtume tampyti savo mylimųjų žmonių nervų misionieriavimu, o savo tikėjimą turėtume liudyti savo tyliais darbais ir gyvenimu. Žmones tiesiog apims pavydas!
Mūsų pasitikėjimo pilnose maldose Jėzus gali būti labai aktyvus. Taigi JAM vienam priklauso visa garbė ir šlovė. Nebent tu pats norėtum priskirti sau garbę už tai, jog savo giminaitį atvertei į tikėjimą? JIS pats vienas puikiai tą sugeba, ir greičiausiai daug geriau nei tu.
Bet JIS norėtų, jog mes melstumėmės už savo mylimus, artimus žmones, ir kad ta malda būtų pilna pasitikėjimo. Tuomet, kai patikime JAM visą savo naštą, JIS gali tapti itin aktyvus. JIS juk neturi nusistatymo: na va – po 25 maldų aš šį tą padarysiu. Ne JIS perima visišką veikimo laisvę!
Tapęs krikščionimi, susidūriau su šeimos nesupratimu, juk visi mes buvome pakrikštyti ir tikėjome kažkuo aukštesniu; bet kuriuo atveju visi juk buvome krikščionimis. Ir staiga aš tariau: visai jūs jais nesate! Koks įžūlumas! Ir štai po keleto metų brolis atvyko kartu į Bremeną, į krikščionių bendruomenę. Ten jis tapo krikščionimi. Sesuo į visa tai reagavo gana šaltai. Ir štai ji atsivertė po poros metų. Mama po dešimtmečio kartu dalyvavo Bilio Graham’o evangelizacijoje. Ji žadėjo sau malonų, ramų vakarą, o Dievas pakvietė ją. Vėliau mūsų aplankyti atvyko ir tėtis, jis atvyko atvira širdimi. Žmogus gali melstis dėl visų užslėptų dalykų ir gali juos atverti. Tėtis tapo laisvas priimti Jėzų.
Melstis apsimoka!! Mes darome daug klaidų, jas mato kiti. Bet jie mato ir tai, ką Jėzus su mumis daro. Jie mus stebi, o kai mes meldžiamės, Jėzus jiems pasirodo.

Dėkoju, Jėzau, Tu girdi mano maldą! Tikrai, Viešpatie, aš patikiu Tau savo artimuosius. Negaliu jų atversti tikėjimui, tai gali tik Tu. Meldžiu, išpildyk greičiau Savo pažadą, aš noriu tai pamatyti!!

Kristaus tarnas – 2018.04.19

Tegul žmonės laiko mus Kristaus tarnais ir Dievo slėpinių tvarkytojais.
1 Korintiečiams 4, 1

O, tuo aš norėčiau būti! Toks šventasis, kuris žino visas Dievo paslaptis! Tas, į kurį visi žiūri. Kai melsčiausi, judėtų kalnai. Ligoniai iškart pasveiktų. Žmonės kristų ant žemės nuo mano maldos galybės. Visi norėtų su manimi susitikti, kalbėčiau įvairiose konferencijose… O, kaip tai būtų nuostabu!
Bet Dievo keliai yra kitokie. JIS nenori man jokios šlovės, ir aš pats jos, tiesą sakant, nenoriu. Noriu bendrauti su Juo, mano mylimuoju Viešpačiu, o ne būti dėmesio centre! Bendraudamas esu geroje kompanijoje su Moze, Eliju, Izaiju, Jeremiju, Pauliumi, Petru ir Jonu. Jonas Krikštytojas taip pat sakė: „Jam skirta augti, o man mažėti!“
Deja, didžios akimirkos yra trumpalaikės. Mano įprastas gyvenimas nevyksta Apreiškimo kalne, bet pareigų, smulkmenų ir kasdienių mažmožių slėnyje. Štai kodėl eilutėje rašoma, kad mus turėtų laikyti tarnais, o ne visažiniais, visagaliais veikėjais. Toliau sakoma: „O iš tvarkytojų belieka reikalauti, kad būtų ištikimi.“ Tai ypač aktualu kasdieniame gyvenime: ištikimybė Jėzui.
Net plaunant indus, pjaunant žolę, vairuojant automobilį, grėbiant lapus, pildant dokumentus reikia matyti: mes esame Jam ištikimi. Ir JIS atsispindi tame, kaip mes vykdome savo kasdienes pareigas. Ar nepatenkinti, keikdamiesi ir riedamiesi, ar laimingi, saugūs Dieve, dėkingi už dieną…
Yra tokie maži dalykai, kurie padaro skirtumą. Ar aš esu ištikimas Jėzui? O gal esu nepatenkintas visais mažais dalykais ir visais mažais gyvenimo sunkumais? Ar esu Jo tarnas ir galiu pasilenkti? Sunkiausia Jėzaus mokinių mokykla yra pilkas kasdienis gyvenimas.
Bet galiu būti tikras, kad Jėzus yra su manimi. JIS yra labai arti manęs ir padeda smulkmenose. JIS suteikia drąsos, idėjų, pagalbos, paguodos ir stiprybės kasdieniame gyvenime. Taip, JIS yra kasdienybės Viešpats! Ir su juo daug ką įveikiu… net kasdienį gyvenimą, mažus dalykus, kurie visada nepavyksta – mes viską įveikiam su Juo! Mūsų širdis gali būti laiminga, dėkinga ir rami!

O, Jėzau, koks aš laimingas, kad Tu esi kartu! Kaip gerai, kad Tu visada stovi šalia manęs! Kiekvienas mažmožis su Tavimi yra džiugus! Viešpatie, aš noriu būti ištikimas tarnas, to man tikrai pakanka.

Karšta meilė – 2018.04.18

Tebučiuoja jis mane savo lūpų bučiniais!
Malonesnė tavo meilė, negu vynas.
Giesmių giesmė 1, 2

Štai kaip prasideda „Giesmių giesmės“ knyga Biblijoje. Tai knyga apie meilę ir vienas kito troškimą, troškimą bendrystės ir harmonijos. Tokia yra mūsų meilė Jėzui ir tokia karšta ir nuoširdi yra Jo meilė mums.
Kai Henrikas įsimylėjo nuostabią moterį, jis nusipirko visas knygas apie moteris ir mokėsi. Kartais studijuodamas jis net pamiršdavo jai paskambinti ar su ja susitikti. Jis sėdėjo prie knygų ir buvo sužavėtas. Bet neilgai trukus meilė atšalo.
Daugelis krikščionių nori mylėti Jėzų kaip Henrikas: jie studijuoja viską apie Jėzų, nori viską žinoti ir netrukus žiniomis bei logika pranoksta teologus. Tačiau meilė Jėzui senka, ji dingsta. Pasididžiavimas ir ambicijos auga ten, kur iš tiesų turėtų būti meilė. Šaltis, šalta širdis, pilna frazių ir protingų minčių….
Tokia meilė negali ilgai trukti. Ji turi būti karšta ir nuoširdi, ji turi būti pakurstyta kaip ugnis, ji turi būti išgyventa, kitaip ji kankina! Ji turi apimti mūsų mintis, formuoti mūsų veiksmus ir jausmus! Jėzus taip aistringai mus myli, Jis taip sužavėtas savo nuotaka, toks mums atsidavęs! Šventajai Dvasiai padedant mes irgi galime būti tokie Jėzui. Meilė ir aistra turi būti „pamaitintos“, kaip ugniai krosnyje kad reikia malkų! Kitaip krosnis atšals…
Mokslai ir knygos, vaizdo ir garso įrašai yra gerai. Neabejotinai. Tačiau ugnies trūksta. Ją įžiebia bendravimas su Jėzumi!
Mes turėtume būti viena su Juo, kaip JIS yra viena su Tėvu. Dievo ženklas virš Jėzaus buvo meilė. Ir Jėzaus ženklas virš mūsų yra meilė. Mes priimame šią meilę, kai su Juo bendraujame. Ji mus užvaldo ir mes išsiugdome vis didesnę meilę Tam, kuris atidavė save už mus.
Kuo labiau ieškome Jo Biblijoje ir maldoje, gamtoje ir muzikoje, darbe ir laisvalaikyje, tuo daugiau Jį atrandame. Tarsi JIS žaistų su mumis slėpynes ir džiaugtųsi, kai mes naujai atrandame Jį ir naujas Jo savybes. JIS taip kūrybingai mus myli, kad to negali apčiuopti jokia „kieta“ teologija! JIS yra super mylimasis, jaunikis, draugas ir gelbėtojas!

Ačiū, Jėzau, kad Tu mane taaaaip labai myli! Aš to nenusipelniau, bet Tu žvelgi į mane taip, kaip aš į save dažnai nežvelgiu: meilės kupinu žvilgsniu, entuziastingai ir džiaugsmingai! Kaip gera ir saugu Tavo rankose!

Jėzus atneša išlaisvinimą – 2018.04.17

O Jozuė jiems tarė: „Nebijokite ir nenuogąstaukite! Būkite stiprūs ir ryžtingi, nes VIEŠPATS taip padarys visiems jūsų priešams, su kuriais jūs kovojate!“
Jozuės 10, 25

Kiek prakeikimų ir žalos sukelia prosenelių gyvenimas! Kiekviena nuodėmė suteikia priešui teisę kankinti vaikus, anūkus, proanūkius ir proproanūkius.
Mano proseneliai nebuvo geri. Vienas buvo dailidė ir turėjo karstų parduotuvę. O jo žmona naktimis užsiimdavo magija kalbėdavosi su mirusiaisiais – tai vadinama spiritizmu. Ji turėjo daug vaikų, bet nei vienas nebuvo laimingas ir jie patys turėjo tik vieną vaiką arba išvis jokių – tai buvo tuomet neįprasta.
Kita senelė puikiai išmanė magiją ir galėjo užkerėti žmones, kad jie pasveiktų – bent jau fiziškai. Bet jei velnias tau padaro kažką gero, jis nori atlygio – tavo sielos. Mano tėvas vaikystėje irgi buvo užkalbėtas ir kentė depresiją, kuri pasitraukė tik tada, kai jis senatvėje savo gyvenimą pavedė Jėzui. Jėzus yra Viešpats, kuris gali sunaikinti kiekvieną prakeikimą! JIS gali atleisti protėvių kaltę ir išlaisvinti mus iš visų padarinių. JIS tikrai yra viešpačių Viešpats.
Mane ir mano brolius bei seseris kankina savižudiškos mintys. Net kai tapau krikščioniu, tai nesibaigė. Kai kurie meldėsi už mane ir reikalavo visiškos laisvės nuo protėvių nuodėmių, bet niekas nepasikeitė. Tik tada, kai sutikau žmogų, kuris galėjo tiksliai pamatyti protėvių nuodėmes, buvau išlaisvintas. Žmogus išvarė šias piktąsias dvasias ir nuo to laiko aš neturiu minčių apie savižudybę.
Tik Jėzus iš tiesų išlaisvina! JIS nori mums gero, paties geriausio – priešas, kita vertus, nori mus sunaikinti ir privesti prie mirties.
Mūsų namų grupelę lankė viena moteris. Ji paniškai bijojo vandens, ežerų ir upių. Kartą už ją meldžiausi ir pamačiau nendres. Staiga man viskas paaiškėjo: tai buvo gausiai nendrėmis apaugusios upės pietų Rusijoje krantas; nendrėse gulėjo nužudytas žmogus. Kitą dieną mes meldėme atleidimo už šią didelę nuodėmę ir nuo tada moteris galėjo vaikščioti vandens pakrantėje. Ji stebėjosi: Pažiūrėk, antys stovi ant vienos kojos miegodamos! – ji niekada to nematė… Taip, štai kaip Jėzus išlaisvina!
JIS nori duoti mums dovanų, kurios gali atpažinti tokius pančius ir išlaisvinti žmones. JIS yra Viešpats ir nėra kito! Jėzus yra Atpirkėjas ir išlaisvintojas!
Melskimės, kad daugiau brolių ir seserų gautų šią atskyrimo ir atpažinimo dovaną! Melskimės, kad daugiau brolių ir seserų būtų išlaisvinti iš protėvių naštų! Ir pasitikėkime Dievu, kad JIS mus išlaisvins. Mes norime Jį mylėti, garbinti ir Juo sekti.

Ačiū, Jėzau! Tu esi kelias į laisvę! Tu esi tiesa, o ne priešas ir melagis! Tu esi gyvenimas, priešas nori mano mirties! Štai kodėl aš Tave myliu, Tavęs klausau ir paskui Tave seku! Tavyje yra gyvenimas – apstus gyvenimas!