JIS yra Viešpats, ir niekas kitas – 2017.10.22

Nė vienas negali ištarti: “JĖZUS YRA VIEŠPATS!“, jei Šventoji Dvasia nepaskatina.
1. Korintiečiams 12, 3

Dar prasidedant bažnyčiai buvo įvairių judėjimų, atitraukusių žmones nuo Jėzaus Kristaus. Jie kalbėdavo apie Jėzų, bet JIS toli gražu nebuvo visa ko centras. Buvo daug kitų dalykų, konkuruojančių su Jėzumi. Ir taip yra iki šių dienų.

Iš tiesų savo trumpais pamąstymais norime įkvėpti drąsos, sutvirtinti tikėjimą ir pasitikėjimą Jėzumi bei padėti mažuose kasdieniniuose gyvenimo dalykuose. Norime pastatyti teigiamus savo tikėjimo pastolius bei atrasti atsakymus į kylančius klausimus. Dievas mus nuolat paskatina atsiriboti nuo žmonių bei mokymų, kurie Jėzaus nelaiko svarbiausiu, visa ko centru.
Ir čia kalba eina ne tik apie ezoteriką, bet apie daug daugiau, labiau visaapimančio bei užslėpto.
Facebook’o erdvėje šiuo metu netrūksta įvairių video įrašų, gana vienpusiškai kalbančių apie tikėjimą. Didieji pamokslininkai, pritraukiantys minias žmonių, dėl kurių žmonės keliauja tūkstančius kilometrų, kalba tik apie dalykus, kurių žmonėms malonu klausytis: sveikatą, laisvę, gerbūvį … Tik retai jie kalba apie kasdienybės problemas ir apie tai, kaip krikščioniui išmokti gyventi su liga, jei jis nėra pagydomas. Didieji valdovai surenka daug pinigų, dėl kurių išleidimo niekada nėra tikrinami. Vienas kanadietis turėtų aštuoniskart daugiau dvasinio autoriteto, jei tik mažiau rūpintųsi savo sąskaita… Ukrainietis per pamokslavimo laiką sukaupė mažiausiai milijoną. Pinigai šiems “didiesiems“ pamokslautojams vaidina didžiulį vaidmenį.
Nesileisk įpainiojamas! Daugybė žmonių prisiriša prie šių didžiųjų pamokslininkų, kurių žodžiai jiems tampa Dievo žodžiu; – ir vis dėlto jie kalba tik tai, ką žmonės nori girdėti bei nutyli daug ką iš Evangelijos.
Su Jėzumi yra visai kitaip! JIS yra nugalėtojas, tikrai tik JIS. Bet tiek ligoje, kančioje, tiek liūdesyje bei mirtyje JIS visuomet yra Viešpats. Tokia tema nėra didiesiems pamokslautojams, ji skirta mums, paprastiems žmonėms.
Mačiau video įrašą iš Afrikos. Dešimtys tūkstančių meldėsi Jėzui. O ant scenos stovėjo baltųjų ir juodųjų komanda. Visi rodė į Jėzų, nei vienas nebuvo toks svarbus kaip Jėzus.
Nesileisk įpainiojamas! Evangelija yra tokia paprasta, orientuota į Jėzų. Visa kita yra tiesiog per daug.
Jeigu tu turi gerą santykį su Jėzumi, tau nebereikia važiuoti tūkstančius kilometrų. Būk patenkintas Jame! JIS yra Viešpats, o ne “didieji“ pamokslininkai!
 
Dėkoju, Jėzau, kad esi Viešpats! Man reikia tavęs, nes TU esi ligų, mirties, nuodėmių bei nesėkmių nugalėtojas. Man nereikia jokių didžiųjų pamokslininkų, tik Tavęs vieno. Tu – mano širdies ramybė bei mano gyvenimo centras.
Reklama

Gundymai – 2017.10.21

Paskui Jėzus buvo Dvasios nuvestas į dykumą, kad ten būtų velnio gundomas.
Mato 4, 1

Dauguma žino šią istoriją apie pagundas. Visas tekstas tęsiasi šio pamąstymo apačioje.
Kuomet aš skaičiau visą tekstą, pagalvojau, įdomu gi, kad Dievo Dvasia Jėzų nuveda į dykumą tam, kad šis ten būtų velnio gundomas.
Ir aš skaičiau apie pagundas. Jos visada prasidėdavo žodeliu “Kai …“ Kai, jei, galbūt, kai kada … panašu, kad tai yra velnio žodžiai. Dievas visuomet tiesiai šviesiai sako tai, ką galvoja.
Adomo ir Ievos atveju taip irgi buvo: “Dievas turėjo pasakyti galbūt …“ Ir Ieva pradėjo tuo užsiimti. Per šiuos žodžius pasėjamas tik nepasitikėjimas bei abejonės, o mūsų nepaklusni širdis šias sėklas itin mielai puoselėja.
Aš galvoju apie Petrą. Jėzus pasakė jam, jog šis JĮ išduos. Simonai, Simonai! Štai šėtonas pareikalavo persijoti jus tarsi kviečius. Bet aš meldžiuosi už tave, kad tavasis tikėjimas nesusvyruotų. (Luko 22, 31)
Tai juk taip nuostabu, kad Jėzus už mus meldžiasi tada, kai būname palaužiami! Kiekvieną pagundą JIS pažįsta taip pat gerai kaip ir mes, ir gali ją nujausti kartu su mumis! Kokį nuostabų Viešpatį mes turime, – JIS yra vertas mūsų pasitikėjimo!
Tiksliai mes nežinome, kas vyksta danguje, kuomet atsiranda gundymai. Bet viena tvirtai aišku: dar niekada joks krikščionis nebuvo apsiėjęs be gundymų. Dažnai šie nueina itin giliai, kaip Petro atveju. Jam teko atsiversti iš naujo, toks gilus buvo jo atvejis.
Ir mes žinome, kuomet esame gundomi, Jėzus tada esti itin arti mūsų. Kol mes žiūrime į JĮ, jokie gundymai negali mūsų užvaldyti, t.y. gundytojų bei melagių žodžiai nepasiekia mūsų gelmių. Kai tik JĮ pametame iš akių, ir pradedame kreipti dėmesį į daiktus, kuriuos mums gundytojas vis po nosimi kiša, tuomet pradedame skęsti.
Čia mums padeda tik viena: likti įsikibus į Jėzų. Su JUO aptarti visus reikalus. Prisiminti, kas rašoma Biblijoje ir tokiu būdu kovoti su gundymu. Ir tiesiog nebūti vienpusišku bei išdidžiu! Išbandymai – tai ne nuodėmės. Bet kuomet į juos kreipiame dėmesį, nusukdami žvilgsnį nuo Jėzaus, tada jie greit patampa nuodėmėmis (=atsiskyrimas nuo Dievo).
Kuomet Jėzus tapo nugalėtoju gundymuose, velnias kapituliavo. Čia prisiartino angelai ir tarnavo Jėzui. – Kaip manai, juk visai smagu, jeigu atvyktų angelai ir tarnautų tau po kokio nors išlaikyto egzamino! Tai lyg dangus žemėje!!

Dėkoju, Jėzau, kad Tu padedi man! Kartais nutinka taip, jog aš neišlaikau išbandymų, bet Tu vistiek palaikai mane, esi su manimi. Ir net kai aš nesu Tau ištikimas, Tu lieki ištikimas man. Kaip gera Tave turėti kaip mano Valdovą ir Dievą!! Dėkoju!

Paskui Jėzus buvo Dvasios nuvestas į dykumą, kad ten būtų velnio gundomas. Išpasninkavęs keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų, jis buvo labai alkanas. Prie jo prisiartino gundytojas ir tarė: “Jei tu Dievo sūnus, liepk, kad šie akmenys pavirstų duona“. Bet Jėzus atsakė: “Parašyta: Žmogus gyvas ne vien duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų“. Tada velnias jį paima į šventąjį miestą, pastato ant šventyklos šelmens ir sako: “Jei tu Dievo sūnus, pulk žemyn, nes parašyta: “Jis lieps savo angelams globoti tave, ir jie nešios tave ant rankų, kad neužsigautum kojos į akmenį“. Jėzus jam tarė: “Taip pat parašyta: “Negundyk Viešpaties, savo Dievo“. Velnias vėl paima jį į labai aukštą kalną ir, rodydamas viso pasaulio karalystes bei jų didybę, sako: “Visa tai aš tau atiduosiu, jei parpuolęs pagarbinsi mane“. Tada Jėzus taria: “Eik šalin, šėtone! Juk parašyta: “Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir jam vienam tetarnauk!“ Tuomet velnias nuo jo atsitraukė; štai angelai prisiartino ir jam tarnavo.

Dirva – 2017-10-20

Pasėlys geroje žemėje – tasai, kuris girdi ir supranta žodį; tas ir duoda derlių: kas šimteriopą, kas šešiasdešimteriopą, o kas trisdešimteriopą.
Evangelija pagal Mat
ą 13, 23


Sėklos tai Dievo žodis; Jėzus žemvaldys suaria dirvą ir sėja. O dirva tai mūsų širdys.
Tad kokia žemė yra mūsų širdyse? Ar gali ji primti derlių, visą evangeliją? Ar ji akmenuota, pilna piktžolių, ypač ūsnių, ar pralaidi, praleidžia viską ir Dievo žodis yra greitai pamirštamas arba išstumiamas kitų dalykų? Žemvaldys paverčia žemę vaisinga. Jis turi arti, akėti dirvą, rauti piktžoles ir rinkti akmenis; daug ir sunkiai dirbti! Tik tada jis gali sėti ir tręšti. Tad Dievas aria ir akėja mūsų širdis. Tad Jam nebereikalinga sena, stora, tingi širdis (aš). Esant tokiai širdžiai JIS jaučiasi su mumis negerai. Būkime derlinga žemė Dievui, neškime daug daug vaisių, kad ir arimas mums nepatinka. Tuomet turėtume būti džiaugsmingi, nes sunaikinamas mūsų storas Aš! Ko mes norime iš nejautraus ir egoistiško Aš? Jis trokšta vis daugiau malonumo, daugiau prabangos ir visko naujo. Dievas tikrai nenori mūsų žudyti, priešingai nei priešas, JIS nori suteikti mums naują gyvenimą, Jėzaus gyvenimą. Tuomet rasime harmoniją, ramybę, džiaugsmą ir turėsime prasmingą bei tikslingą gyvenimą! Tik sąlyga tokia, kad reikia arti ir akėti. Negali augti jokios piktžolės.
Piktžolės tai rūpesčiai ir akinimas turtais.
Tai užgožia gerus Kristaus žodžius mums. Mes susirūpiname, kremtamės ir nematome Jėzaus šviesos. Renkami akmenys tai mūsų nuodėmės, aistros ir malonumai. Tai turi būti pašalinta. Kelias yra atvaizdas mūsų minčių ir įtakos, kurią mes priimame. Tai lieka mumyse ir manipuliuoja, nori apibrėžti mūsų mąstymą. Tačiau mieliau kreipkime žvilgsnius į Jėzų!

Jėzau, noriu tapti tokiu žmogumi, kokiu Tu mane įsivaizduoji! Tavo esybė turėtų paveikti manąją! Man nepatinka tavo arimas ir akėjimas, bet rodos kito kelio nėra. Tad aš noriu priimti viską ir dėkoju Tau už tai, kad Tu žinai ribas. Tu nepalieki manęs vieno. Dėkoju už Tavo ištikimybę!

Atleidimo laisvė – 2017.10.18

O kur Viešpaties Dvasia, ten ir laisvė.
2 Korintiečiams 3, 17

Jėzus nori nuimti sunkias naštas, kad būtume laisvi Jam. Laisvė be prisirišimo prie Jo sukelia anarchiją, nesantaiką arba gryną nuobodulį. Laisvė Jame veda į džiaugsmą, dėkingumą ir pilnatvišką gyvenimą. Bet mums nėra taip paprasta įgyti šią laisvę. Mes turime atidžiai laikytis Jo žodžio ir kelio.

Yra palyginimas apie karalių, kuris reikalauja savo tarnų atsiskaityti. Vienas yra skolingas 2,7 trilijono dolerių. Bet, žinoma, jis tiek daug neturi. Taigi jis prašo sumažinti skolą ir karalius sutinka. Žmogui, žinoma, labai palengvėja, jis išeina ir susitinka kolegą. „O, jis skolingas man 100 dolerių. Jis turi atiduoti šiandien!“ Ir jis grasina savo kolegai policija ir kalėjimu, kad tasai sumokėtų savo skolą. Karalius išgirdo apie šį incidentą ir pasikvietė jį pas save: „Argi nedovanojau tau 2,7 trilijono? O tu nori įmesti savo kolegą į kalėjimą dėl 100 dolerių? Gėdykis! “ Ir karalius įdavė jį kankintojams… (plg. Mato 18).
Vakar aš vaikščiojau palei upę ir klausiausi savo minčių. Prieš kelerius metus vienas žmogus išvertė savo šiukšles mano ganyklose. Kitas už mano nugaros mane apvogė. Kaimynas pavogė kviečius. Dar kitas man melavo… Visos neigiamos, kaltinančios mintys, viena po kitos! O, pamaniau, kaip aš iš jų ištrūksiu? Supratau, kaip pykstu, ir man tai nepatiko.
Taigi paprašiau Dievo padėti ir apšviesti mano širdį. Bet Dievas elgėsi taip, tarsi negirdėtų. Kova tęsėsi. Aš atleidau visus, kurie man pakenkė. Bet tai nepadėjo. Supratau, kad net tuomet, kai meldžiuosi teisingais žodžiais, savaime nepagerėja. Tai turi giliai įsitvirtinti mano širdyje, Jėzaus charakteris turi būti tvirtai joje įsišaknijęs. Štai kodėl man gana nelengva. Tačiau Šventoji Dvasia pradėjo manyje dirbti. Aš pradėjau nuoširdžiai atleisti ir kitiems linkėti gero, o ne keršto ir bausmės. Džiaugiuosi, kad JIS mane išgelbėjo iš šios naštos. Ten, kur Jis veikia, yra tikra laisvė!

Ačiū, Jėzau! Tu įgalini mane atleisti. Vienas pats negaliu to padaryti, blogos mintys yra per stiprios. Bet Tu apšvieti mano širdį, išlaisvini mane iš visų kančių! Ačiū už šią laisvę!

Malonė, malonė, visuomet ir vėl malonė – 2017.10.18

Bet ištikimoji VIEŠPATIES meilė niekad neišsenka,
gailestingumo jam niekad nestinga.
Kas rytą jie nauji –
didelė tavo ištikimybė
Raudų 3, 22-23

Ko gi mums daugiau reikia, jei ne Dievo malonės? Mes jau turime pakankamai reglamentų, net negalime jų visų laikytis… Bet malonės mums reikia vis daugiau ir daugiau. Tarsi būtume statinė, neturinti dugno, kurią nuolat reiktų pripildyti.
Šiandien yra malonės diena. Viskas, kas buvo vakar, ištrinta Jėzaus malone. Mums nebereikia gėdintis arba liūdėti, ar verkti dėl mūsų nesėkmės. Dievas davė šią dieną, šią gailestingos malonės dieną! Mes norime pasinaudoti šia galimybe, pareikalauti atleidimo už mūsų nesėkmes, vėl pakelti galvą ir žvelgti į priekį.
Kam tai reikalinga, jei mes gulime ant žemės ir dejuojame dėl savo nesėkmių? Dievas žino: mes esame nusidėjėliai! Ir dėl to JIS mus pasirinko. Na, pakelk galvą, priimk malonę ir toliau siek tikslo – Jėzaus Kristaus.
Ar žinai šiukšlių skylę, kuri būna daugiabučiuose? Daugiabučiuose yra šachta, į kurią kiekvienas aukštas išmeta šiukšles. Tada jos patenka į konteinerį ir dingsta. Negali jų susigrąžinti, nebent pritvirtintum prie šiukšlių maišo virvę ir vėl jį ištrauktum. Tai tiesiog beprasmiška, tačiau daugelis krikščionių taip daro su savo šiukšlėmis. Pirma, jie atneša savo nusižengimus Jėzui. JIS mielai atleidžia ir apvalo žmogų. Bet tada ateina priešas, kuriam patinka mus kankinti ir erzinti. JIS apsimeta, tarsi nieko neįvyko, ir primena mums mūsų nusižengimus. O mes esame tokie kvaili ir patenkame į jo spąstus! Mes netikime Jėzaus žodžiais, Jo atleidimu, apvalymu ir malone! Mes vėl voliojamės nuodėmės purve ir tik todėl, kad priešas mums tai primena. Kaip kvaila! Geriau šauktis malonės: taip, man nepavyko. Bet Jėzus man atleido. Šiandien yra nauja diena, malonės diena! Aš to nenusipelniau… todėl tai ir yra malonė. Kaip turėčiau nusipelnyti atleidimo?

Ačiū, Jėzau! Su Tavimi kiekviena diena yra neužtarnautos malonės diena! Kaip gerai pradėti naują dieną lengva širdimi! Man nebereikia savęs kaltinti ir nešioti senų naštų. Ir man nebereikia kaltinti kitų, nes Tu taip pat jiems atleidai. Dėkoju už šią laisvę! Dėkoju už malonės teikiamą lengvumą! Ačiū, daugiau jokių naštų! Esu visiškai laisvas! Prašau, stipriai laikyk mane savo malonėje!

Dievo užduotis – 2017.10.17

VIEŠPATS tarė Abramui:
„Eik iš savo gimtojo krašto,
iš savo tėvo namų,
į kraštą, kurį tau parodysiu.
1 Mozės knyga, Išėjimo 12, 1

Taip Dievas pasakė Abraomui, kai šis dar buvo vadinamas Abromu. Iš tiesų JIS jau pasakė tai Abraomo tėvui Terachui. Terachas irgi iškeliavo iš Uro į Chaldėją ir atvyko į Haraną. Ten jis apsigyveno, pastatė namą ir kiemą ir niekuo nesirūpino. Haranas yra maždaug pusiaukelėje iki Kanaano…
Ne kiekvienas turi atsisveikinti su savo giminaičiais ir emigruoti, taip įvyko Abraomui. Bet mes visi turime užduočių ir svajonių, kurias mums duoda Dievas. Ir kur mes stovime? Ar einame? Ar elgsimės kaip Terachas, Abraomo tėvas, kuris sustojo pusiaukelėje?
Kai patys save išsiųsime ir viską sutvarkysime, nes užpuolė didžiulės bėdos arba manydami, jog kažkas turi būti padaryta, tai nusivilsime ar pavargsime. Jei kiti mus perkalbinėja to nesiimti, mums trūks valios ir nesiseks.
Tik tada, kai pats Dievas mus siųs, mes pasieksime tikslą. Tada mes būsime užtikrinti ir saugūs. Terachas pametė Viešpatį iš akių ir jaukiai bei patogiai įsitaisė Harano namuose. Jis pradėjo gerai, bet nepasiekė tikslo…
Abraomas nepametė Viešpaties iš akių. Jis nesileido būti atgrasytas. Žinoma, jis dažnai buvo pavargęs, vienišas ar nusivylęs, bet Viešpats jį siuntė. Taigi, nepaisant visų jo nelaimių, jis stovėjo tvirtai.
Kai kurie lengvai netenka drąsos. Kažkas pasako klaidingą žodį ir štai jie jau palieka tarnystę, sėdi ant sofos ir laižosi savo žaizdas. Per tokius žmones Dievas negali pastatyti savo karalystės. Jam reikia tvirtų žmonių, kurie gali be išgąsčio patirti sunkumus ir kančią. Jie žino, kad Dievas yra kartu, ir visa pakelia!
Mesk savo rūpesčius Viešpačiui, nes JIS tavimi rūpinasi! Jis tave perneš ir įvykdys savo planąTau, kurį JIS pašaukė. Būk stiprus ir lauk Viešpaties! JIS viską puikiai sudėlios.

Jėzau, kartais aš netenku drąsos ir nusiviliu. Bet tu visada padrąsini. Kaip gerai,kad Tu mane siunti ir laikai! Tik dėl Tavęs stoviu. Ačiū, kad niekada manęs nepalieki! Aš niekada nepaleisiu Tavęs iš akių!

Gyventi palaimoje – 2017.10.16

Viešpats įsakys palaimai būti su tavimi tavo klėtyse ir visur, ką tu imiesi daryti.
Pakartoto įstatymo knyga 28, 8

Šis skyrius turi dvi dalis. Pirmojoje dalyje aprašoma palaima, kuria Dievas apdovanoja Savo tautą, einančią Jo keliais; – nuostabu! Antrojoje dalyje aprašomos prakeikimų už neklusnumą pasekmės; – siaubinga!
Kol Izraelio tauta klausėsi Dievo ir nenukrypdavo dešinėn ar kairėn, tol jai sekėsi gerai, tol ji gyveno ramybėje. Valdė teisingumas. Buvo didelis džiaugsmas žemės derliumi! Lietus nulydavo tinkamu laiku, nei per gausiai, nei per mažai. Tikra palaima buvo gyventi šiame krašte, – šalyje, kur pieno ir medaus upės teka.
Ir vėl užvaldė puikybė, ėjimas į kompromisus su kitomis tautomis, papročiais ir religijomis. Vagystės, neteisybės, paleistuvavimas, melai, korupcija … visa buvo pritraukta, kuomet tik ši tauta nusigręžė nuo Dievo. Vis dėlto pasekmės pasijautė greitai, – prakeikimas už neklusnumą.
Dievo tauta, bendruomenė, patiria tą patį. Jei vadovai klausosi Dievo ir eina pirmyn, bendruomenė žydi, bujoja. Jei primigtynai reikalauja laikytis tradicijų bei vadovų gerbūvio, tada bendruomenė išgyvena sąstingį arba sumažėja. Paprastai taip nutinka, bet dažnai ieškoma naujų išeičių, kodėl bendruomenei nesiseka.
Dievo palaima, ta tikroji, gausioji, per kraštus besiliejanti palaima turėtų aiškiai matytis mūsų gyvenime. Labiausiai man patinka žmonės, kurie jaučiasi laimingi, saugūs ir užtikrinti, mylimi bei priimtini, tvirto bei stipraus charakterio. Šios palaimos už jokius pinigus nenupirksi; tai tėra žmonės, klausantys Dievo, nenukrypstantys nei dešinėn, nei kairėn; Dievu jie seka be kompromisų; – JIS jų gyvenimuose iš tikrųjų užima pirmąją vietą.
Dievas mums visiems turi gerą planą bei gerų minčių. Kuomet įrodome esantys stabilūs, JIS daug ką gali mums patikėti;- ir tai ne tik finansinę ar materialinę palaimą. JIS pasitikėjo Jobu, kad šis ištvers visas kančias; – ir Jobas jas ištvėrė. JIS tikisi iš kai kurių, kad šie bus dėkingi už maža bei tuo mažu patenkinti. JIS pasitiki kai kuriais, kad šie ir ligoje ar varge vis dėlto sugebės matyti saulę. JIS norėtų bet kokioje padėtyje būti su mumis ir mus laiminti. JIS norėtų mūsų gyvenimą pripildyti džiaugsmo, dėkingumo, gyriaus, išgelbėjimo, gailestingumo ir visko, ko tik reikia mūsų laimei. Ieškokime JO ir surasime viską.

Dėkoju, Jėzau! Tavoji artuma man reiškia kur kas daugiau nei pinigai ir gerbūvis. Dėkoju, kad aprūpini mane ir niekuomet manęs nepamiršti. Milijonų man nereikia, bet TU esi man būtinas. Dėkoju už gyvenimo džiaugsmą!!