Jūs gi esate išgelbėti malone per tikėjimą, ir ne iš savęs, bet tai yra Dievo dovana.
Laiškas efeziečiams 2, 8
Martynas Liuteris Dievo ieškojo visais įmanomais būdais. Jis medituodavo, pasitraukdavo į vienatvę, buvo vienuolis, kankino ir mušė save dėl savo netobulumo ir nešventumo; – jis norėjo būti geru žmogumi ir atpirkti savo nuodėmes …. metų metus jis kamavosi. Kol kartą savo celėje perskaitė laišką romiečiams ir jam lyg raištis nuo akių nukrito: Juk tai malonė! Negali to kažkaip išspręsti ar tiesiog nepaisyti, arba, ar, ar… negali to pasiekti kad ir kaip stengtumeis… negali būti pakankamai geras, pakankamai šventas, tai neįmanoma! Mūsų žmogiškoji prigimtis to neleidžia, mūsų širdis pernelyg egoistiška, per daug persunkta nuodėmės. Tai pavyksta tik tuomet, kai Dievas ateina pas mane. Kai JIS atleidžia mano kaltes bei nesėkmes. Kuomet JIS taria man Taip. Tai JO kelias pas mane ir mano atsakymas JAM, bet ne atvirkščiai.
Taigi jis sėdėjo savo celėje ir tai suvokė. Užplūdo palengvėjimas: nebereikia kančios, nebereikalingi atgailos pratimai, nebereikia nežmoniškų pastangų! Lyg koks akmuo nukrito nuo krūtinės. Jis suvokė ir dar daugiau: Jėzus yra išganymo priežastis, JIS kabėjo ant kryžiaus už Martyną Liuterį. JIS iškentėjo mirtį dėl Martyno. JIS prisikėlė ir gyvena Martynui. JIS yra Martyno advokatas priešais Dievo sostą. Štai ir pasibaigė, ilgi ieškojimai ir kankinystė baigėsi; – Dievas pasigailėjo ir apsireiškė.
Šis supratimas, kad vien tik malonės dėka esame malonūs Dievui, ilgus metus bažnyčioje buvo pasimetęs. Bažnyčia prekiavo „atlaidais“. Už 5000 talerių gali sutaupyti 10000 metų skaistyklos. Tai geras sandoris, tik niekas neįžengė į dangų ir niekas nesurado Dievo. Kai Liuteris visa tai pažino, jis atsistojo ir pamokslavo iš malonės, tik malonės, iš nieko kito daugiau. Jis norėjo reformuoti bažnyčią savo pažinimo pagrindu, tačiau bažnyčia to nenorėjo. Tada jis įkūrė savo bažnyčią ir žmonės tiesiog plūdo pas jį. Pagaliau dangaus gailestingumas, nepelnyta malonė!
Tuo pačiu metu kartu su Liuteriu buvo ir kitų, gavusių panašių įžvalgų. Kartu jie pamokslavo įkvėpti malonės. Nuo to laiko visame pasaulyje vėl yra atvertos durys į dangų, nuo to laiko Dievas ir vėl gali sutikti žmogų, nuo to laiko žmonės per Jėzų randa Dievą ir priima bei suvokia JĮ kaip Tėvą, jau nebe kaip teisėją. Pagaliau, po tiek metų tamsybės, pagaliau vėl malonė.
Todėl mes ir švenčiame reformaciją. Ne dėl protestantiškosios bažnyčios įsteigimo, bet dėl to, kad Dievo malonė ir vėl yra atrasta. JIS yra mums maloningas, JIS ne teisėjas, bet Savo vaikų Tėvas!!
Vien tik iš malonės mes esame išgelbėti!!!
Dėkoju, Jėzau, kad numirei ant kryžiaus tam, kad mes gyventi galėtume, kad mes turėtume priėjimą pas Dievą Tėvą. Dėkoju, kad gyvename dėka malonės. Tu esi kelias, tiesa, gyvenimas, tik Tu, Jėzau, Tu esi nuostabus! Amen!!!
Rytiniai pamąstymai iš Dievo Žodžio 